Iš Santeklių poilsiavietės bokštelio atsiveria vaizdas į Ventos ir Virvytės santaką. Valerijaus Šerelio nuotr.
Ventos regioninio parko direkcija nuolat rengia žygius pėsčiomis, dviračiais po parką ir jame esančius lankytinus objektus.
Į žygį „Ventos karo takas“, nepabūgę saulėto ir karšto oro, praėjusį šeštadienį išsirengė per septyniasdešimt dalyvių.
Žygiai labai populiarėja
Ventos regioninio parko direktorius Andrius Almanis sako, jog jau kelerius metus brandino sumanymą su būriu žygeivių apeiti vietas, vienaip ar kitaip susijusias su karu, įvairiais mūšiais. „Ventos regioniniame parke, kaip ir visoje Lietuvoje, galima surasti daugybę tokių vietų, kur vyko mūšiai, susirėmimai ir kiti svarbūs istoriniai įvykiai. Be to, viena iš regioninio parko funkcijų yra istorijos bei kultūros paveldo pažinimo skatinimas.
Manome, kad tokie žygiai sujungia ir turizmą, ir švietėjišką veiklą, ir aktyvaus, įdomaus žmonių laisvalaikio organizavimą“, – „Santarvei“ sakė A. Almanis.
Pašnekovas pastebėjo, kad pastaruoju metu didėja ir tokių žygių poreikis, ir pasiūla. Kitaip tariant, daugėjant žmonių, kurie renkasi kolekcionuoti nuotykius, geras emocijas, daugėja ir kviečiančiųjų į žygius bei siūlančiųjų pažinti savo gimtojo krašto gamtą, istoriją.
Sujungė gamtos, istorijos pažinimą
Ventos regioninio parko vadovas sakė, jog istorija – jo paties silpnybė, todėl norisi prisidėti prie jos populiarinimo.
„Žygio „Ventos karo takas“ pavadinimas turi panašumų su „Gruzinų karo keliu“, tačiau ten – karo kelias, pas mus – karo takas. Žodžiu, parinkome istorines, vienaip ar kitaip su karu susijusias vietas, sudėliojome maršrutą, išplatinome informaciją, sulaukėme tos dienos ir iškeliavome“, – pasakojo A. Almanis.
Pasak pašnekovo, egzistuoja daugybė istorijų apie kiekvieną Ventos regioniniame parke esantį objektą. Ir nelygu, su kokia keliautojų grupe išsirengiama į žygį, galima jiems pasakoti daug ir įvairių dalykų.
„Šiame žygyje anaiptol aplankėme ne viską, ką galima aplankyti. Tokių žygių būtų galima surengti dar tikrai ne vieną“, – mintimis pasidalijo parko direktorius.
Daug lankytinų vietų
Startavę Viekšniuose, žygeiviai pirmiausia aplankė restauruojamą Viekšnių šv. Jono Krikštytojo bažnyčią ir išklausė žygiui vadovavusio A. Almanio pasakojimo, kuo bažnyčia susijusi su 1863 metų sukilimu.
Po to keliautojai ėjo pro Juodeikių pušyną, dabartinę Santeklių poilsiavietę. Jos teritorijoje Antrojo pasaulinio karo metu buvo įrengti vokiečių ir Tėvynės apsaugos rinktinės gynybiniai apkasai.
Vėliau žygio dalyviai stabtelėjo ant Virvytės pakrantėje stūksančio Gyvolių piliakalnio. Ramoniškių miške keliautojai klausėsi vedlio pasakojimų apie partizanų istoriją, apžiūrėjo 1918 metų Nepriklausomybės kovų savanorio pasodintą vinkšną.
Lietuvos teatro aktoriaus, režisieriaus Juozo Miltinio gimtinėje – Ramoniškių kaime žygeiviai klausėsi pasakojimų apie šią neeilinę asmenybę.
Grįžtant aplankytas Gudų malūnas.
Pereiti Virvytę žygio dalyviams – nedidelis iššūkis. Valerijaus Šerelio nuotr.
Ne kliūtis, o atgaiva
A. Almanis sako, jog stengėsi atrinkti ir žygio dalyviams papasakoti pačius įdomiausius istorijos faktus. Ilgesniems, detalesniems pasakojimams reikia ir daugiau laiko. O jo šį kartą nebuvo labai daug, nes ir šiaip „Ventos karo tako“ dalyviai kelyje užtruko kone visą darbo dieną – 8 valandas.
Pagrindiniu žygio „perliuku“ tapo tai, jog visiems jo dalyviams reikėjo įveikti kliūtį – Virvytę.
Tačiau itin karštu oru upė tapo ne kliūtimi, o atgaiva.
Tiek daug dalyvių nesitikėjo
Panašių žygių organizatoriai ragina žmones užsiregistruoti iš anksto. Žinodami preliminarų dalyvių skaičių, organizatoriai gali tiksliau suplanuoti, kiek laiko žygis truks. Kita vertus, išankstinės registracijos rezultatais ne visada galima pasitikėti: žmonių planai nuolat keičiasi, tad būna, kad užsiregistravusieji neatvyksta arba atvyksta kiti, iš anksto nepranešę apie dalyvavimą.
„Nesitikėjau, kad atsiras tiek daug entuziastų. Galvojau, kad dalyvauti pasiryš gal 30–40 žmonių. Žygeiviai į Viekšnius atvažiavo iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Rietavo.
Sakyčiau, kad daugumą sudarė ne vietiniai žmonės, o svečiai iš įvairių miestų bei klubų“, – pasakojo A. Almanis.
Ir pradedantieji, ir profesionalai
Nors planuota nueiti 25 kilometrus, jų buvo nueita apie 30.
Visą žygio maršrutą įveikę dalyviai gavo sertifikatus, patvirtinančius, kad jie ėjo „Ventos karo taku“. Norintieji galėjo įsigyti ir Ventos regioninio parko teritorijoje esančių trijų senųjų miestų –Akmenės, Papilės ir Viekšnių simbolika papuoštų atminimo medalių.
„Žygyje dalyvavo įvairių žmonių. Buvo pradedančiųjų, kurie 25 kilometrus įveikti pasiryžo pirmą kartą ir vadino tai didžiausiu iššūkiu. Buvo patyrusių žygeivių, nepraleidžiančių pėsčiųjų žygių, kad ir kur jie vyktų, turinčių specialias knygutes ir prašančių, kad organizatoriai antspaudu patvirtintų, jog jie tikrai dalyvavo žygyje“, – pasakojo A. Almanis.
Parko direktorius užsiminė, kad kelionė „Ventos karo taku“ galbūt taps tradicine. Tik norint priimti didesnį žmonių būrį, teks žygį organizuoti kitaip: arba formuoti kelias grupes, arba pažymėti maršrutą, pasirūpinti sustojimo vietomis, geriamuoju vandeniu ir žmones išleisti keliauti savarankiškai.
Tai, pasak A. Almanio, – ateities klausimai.
Nida PUKELIENĖ
