Reklamuosit grybus – ištrinsiu iš feisbuko!

Šisbeitauskas

Kadangi susitinku su jumis penktadieniais, tai savaitė man prasideda penktadienį, o baigiasi ketvirtadienį. Praėjusį penktadienį teko lankytis mano širdžiai brangioje vietoje – Dautarų dvare. Ne pasivaikščioti ar grožėtis ten važiavau, o dalyvauti renginyje apie piliakalnius bei parodos su Mažeikių rajono kraštovaizdžio nuotraukomis pristatyme.
Dautarų parke, pakeliui į renginio vietą, pamačiau šalia medžio augantį gražuolį raudonikį. Pagalvojau, kad grįžtant reikėtų jį nugrybauti. Deja, deja… Matyt, jį pastebėjau ir taip pagalvojau ne tik aš vienas – po renginio jo neberadau. Kaip sakant, traukinys š… nelaukia. Tada save paguodžiau, kad to grybo vis tiek nebūčiau turėjęs kur dėti – nei jį vieną išvirsi, nei iškepsi – kas iš to? O gal tas raudonikis buvo sukirmijęs, tad naudos būtų buvę kaip iš ožio pieno.
Apie grybus ir grybavimą galvoju jau seniai – labai tai mėgstu. Bet kažkaip niekas nepakviečia į kompaniją, nors blizgančius guminius batus nusipirkau dar praėjusios vasaros pradžioje. Taip ir guli jie batų dėžėje, tik persikėlė iš vienos vietos į kitą su visu mano turtu – per kraustymąsi.
Kai pasižiūriu feisbuke draugų įdėtas nuotraukas, kur jie giriasi rastais grybais, suima baltas pavydas – kada aš tokias nuotraukas galėsiu įdėti? Jau ne kartą esu sakęs – jei dėsite į feisbuką savo grybų laimikio nuotraukas – imsiu ir užblokuosiu jūsų paskyrą… Bet, kaip sakoma, sauso nieks neklauso. Kita vertus, jei sudėčiau savo grybų nuotraukas, gal atsirastų kitas žmogus, guminius batus nusipirkęs, bet jų taip ir neapsiavęs… O jeigu jis ims ir ištrins mane iš feisbuko? Vienas toks žmogus jau taip padarė – ne dėl grybų, aišku. Bet aš nepykstu – jei žmogus taip pasielgė, matyt, jam taip reikėjo.
Viskas, grybų tema baigta. Einam prie švenčių. Praėjęs šeštadienis buvo puikus – tikriausiai tirkšliškiai visą savaitę meldėsi, kad per jų kermošių nelytų ir vėjai nesiautėtų. Iš tiesų – tokios pavakarės ir vakaro seniai nebuvo. Tirkšlių pušynas plyšavo nuo muzikos, matė žmonių margumyną, tarp jų ir nemažai ponų… Tokių tikrai poniškų. Į akį krito vyrukas, apie kurį trilinki šokinėjo kai kurie valdininkai. O tas vyrukas išdidžiai vaikščiojo iš vienos bendruomenės palapinės į kitą. Ir vis su palyda. Kai kur jį priėmė vos ne su duona ir druska – toks esą svarbus tas žmogus. Stebėjau tas scenas ir galvojau: Dieve, Dieve, į ką gali pavirsti žmogus, užėmęs svarbią kėdę, kada valdininkai nustos raitytis ir lankstytis, patys pasijus žmonėmis… Nežinau, gal ir aš jų vietoje taip elgčiausi, o gal taip reikia? Bet, kaip dainuojama – „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus…“ O gal to dangaus ir nereikia – užtenka būti savimi ir niekam nereikės lankstytis, kaip daro viena mažeikiškė ponia, bučiuojanti kunigams rankas, – kažin, ar jiems to reikia?
Sekmadienis praėjo ramiai, panašiai kaip žydams šabas: niekur nepuldinėjau, nelaksčiau, nelandžiojau, kitaip sakant, ilsėjausi. Juk yra sakoma, kad sekmadienį – švęsk. Tik tą žodį pakeičiau į „ilsėkis“. Dar yra sakoma, kad pamačius besiilsintį, reikia jam padėti. Aš taip ir padariau.
Pirmadienio nenoriu nė prisiminti – pamenat, koks buvo oras? Tikras pirmadienis – negera diena: vėjas ir lietus, lietus ir vėjas. Kur tokią dieną gali eiti? Nebent į darbą. Ir tai, jei dirbi po pastoge. O jei lauke? Vėlgi yra sakoma, kad tokiu oru šeimininkas nė šuns į lauką negena.
Sustokime prie trečiadienio. Mažeikiuose – šventė: prasidėjo vienuoliktasis tarptautinis meno festivalis. Pamenat, kalbėjau, kad jis šiemet bus su bilietais ir rodys spektaklį su ženklu „N-14“? Tai va, trečiadienio vakarą buvo festivalio atidarymas ir koncertas.
Gražu ir šventiška, tik ponios, kurios į atidarymą ėjo itin pasipuošusios ir avėdamos batelius, kaip liaudis sako, „su kablukais“, – suprask – aukštakulniais, keikė Naftininkų gatvėje, ties Kultūros centru, esančią akmeninėmis trinkelėmis grįstą perėją. Tos trinkelės, oi, kaip išsiklaipiusios, tarpai – oi, kokie dideli, tad galima tą „kabluką“ ne tik apdraskyti, bet ir nulaužti. Ir dailiems bateliams – „kvit“.
Taigi, dėl tos perėjos – kiek ji ten tokia bus? Juk galima ne tik kulną nusilaužti, bet ir koją išsisukti. O paskui visokie neplanuoti nemalonumai, gydytojai, nedarbingumas… Žodžiu, vieni nuostoliai. Buvo siūlymų, kad valdininkus už jų darbo broką ir gyventojų patirtus nuostolius reikėtų bausti. Pritariu, tikrai pritariu, tik kaip dabar nustatyti, kas už tą gatvę ir perėją tiesiogiai atsakingas? Aišku, jeigu labai reikėtų, tokį būtų galima atrasti – juk atpirkimo ožiai dabar madingi. Sumetei tokiam ožiui tuos nulaužytus kulniukus, sugadintus batelius, dėl nedarbo patirtus nuostolius ir tegu susimoka. Dar galima – į sprandą, ir tvarka atsirastų. O ji juk turi būti.
Dar viena šios savaitės šventė mūsų mieste – ketvirtadienį vykęs naujos degalinės atidarymas. Tiesa, ji pradėjo veikti kiek anksčiau ir dalis vairuotojų jau tikriausiai pylėsi ten kuro, kažkas ragavo ir tos išgirtos kavos. O kiek triukšmo buvo dėl statybos, bet statė ir pastatė, sutvarkė, išgražino, atidarė. Ir nebuvo nei gulinčiųjų kryžiumi, nei nuo galvos besidraskančiųjų plaukus, nei ašaromis paplūdusiųjų…
Bet ko aš čia taip liūdnai rypuoju? Degalinė veikia, visi patenkinti, tad lieka šaukti „valio!“. O  vietos šunims šikinti ir šiukšlinti šalia degalinės dar liko nemažai… Tad gal šalia kokį krematoriumą pastačius? Sako, kad jie visai neblogai atrodo.
Sekmadienį nepamirškite pašventinti savųjų automobilių, motociklų ar dviračių, riedžių ar paspirtukų. Tai bus daroma po šv. Mišių prie naujosios bažnyčios. Tad atsisveikinu ir einu valyti dviračio – negi purviną šventinsi?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*