Dieną benamiai glaudžiasi kur papuola: poliklinikos, ligoninės, Savivaldybės, Darbo biržos ir kitų įstaigų koridoriuose, autobusų ar geležinkelio stotyse. Orams atšalus, jų čia padaugėjo. Tačiau Nakvynės namai benamių antplūdžio nesulaukė, juose ir dabar yra laisvų vietų.
NAKTYS – SUNKIAUSIAS METAS
Jau baigiantis darbo dienai į redakciją užsukęs vyras paprašė leisti pasišildyti. Plikos rankos nuo šalčio buvo sugrubusios. „Sušalau, kelias valandas dirbau. Šiandien mano uždarbis neblogas“, – pusiau šmaikštaudamas pasakojo svečias ir parodė į tris pilnus polietileninius maišus.
Paklausus, koks tas jo darbas, vyriškis, tik apsidairęs ar niekas negirdi, paaiškino: „konteinerių peržiūra“. Ne tik darbo, bet ir namų neturintis žmogus rengiasi ir valgo tai, ką randa konteineriuose. „Pripratau ir man gerai“, – nebuvo ypač kalbus keturiasdešimties metų, tačiau atrodantis kur kas vyresnis, Antanu prisistatęs vyras.
Žmogus prasitarė, kad iš savo „uždarbio“ jam dar tenka išlaikyti motiną, kuri taip pat neturi nei pastogės, nei pajamų.
Kur panašaus likimo benamiai glaudžiasi naktimis? „Gal priimsi į savo laiptinę?“ – į klausimą klausimu atsakė Antanas.
Gal jis eitų į Nakvynės namus, tačiau neturi kuo sumokėti už nakvynę.
Vėliau vyras paaiškins, kad nakvynės paieškos – nemaloniausias dalykas. Tenka keliauti iš vienos laiptinės į kitą… „Vasarą geriau. Galvą gali padėti pavenčiuose po atviru dangumi ar kokiose statybose“, – pažvalėja pašnekovas.
STATISTIKOS NĖRA
Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Aldona Gagienė „Santarvei“ negalėjo pasakyti, kiek mažeikiškių priversti gyventi panašiai, kaip Antanas. „Kiek Mažeikiuose benamių, tokios statistikos nėra“, – patikslino ji.
A. Gagienė nemano, kad žmonių, neturinčių pastogės, yra labai daug. „Iki dvidešimties, ne daugiau. Daugelis vargstančių, iš sąvartyno ar konteinerių gyvenančių žmonių turi butus, nors ir praskolintus“, – situaciją apibūdino pašnekovė.
Į Nakvynės namus benamiai nesiveržia. „Nakvynės namai nėra blaivykla. Ten reikia laikytis tvarkos. O ji ne visiems patinka“, – priežastis nurodė skyriaus vedėja.
A. Gagienė abejoja, ar daug yra skyriui nežinomų benamių. Vedėja su specialistais (kartu važiavo ir „Santarvės“ korespondentė) bandė jų ieškoti sąvartyne. Prie laužo besišildančių žmonių būrelis, pamatęs netikėtus svečius, išsiskirstė.
Skyriaus darbuotojų neprisileido ir vieno namo rūsyje besiglaudžiantys benamiai.
PAKLAUSIAUSIA PARAMA
Didelė parama vargstantiems – Mažeikiuose veikianti labdaros valgykla. Tačiau, anot A. Gagienės, nemokami pietūs vilioja ne visus. „Lėkštės sriubos į nieką neiškeisi“, – mesteli vedėja. Kasdien labdaros valgykloje pietauja apie dvidešimt mažeikiškių, nors Savivaldybės skiriamų lėšų užtektų pamaitinti daugiau žmonių.
A. Gagienė pastebėjo, kad kur kas populiaresni yra talonai maistui įsigyti arba vienkartinė piniginė parama. Priklausomai nuo situacijos vieno talono vertė yra 62,50, arba 125 litai. Vedėja įtaria, kad kai kurie žmonės įsigytus maisto produktų talonus keičia į spirituotus gėrimus.
YRA LAISVŲ VIETŲ
Nakvynės namai gali priglausti 39 žmones: 24 vyrus ir 15 moterų. Tačiau vasarą ši įstaiga ištuštėja, būna užimta tik apie trečdalis vietų. Benamių antplūdžio nesulaukiama ir žiemą.
Nakvynės namų direktorės pareigas laikinai einanti Zita Plechavičienė sutinka, kad griežta tvarka patinka ne visiems benamiams. Jie norėtų čia ilsėtis visą dieną, lėbauti, tačiau darbingo amžiaus žmonėms nuo 8 val. iki 17 val. šios įstaigos durys uždarytos.
„Mūsų įstaiga yra Nakvynės namai. Ji skirta tik pernakvoti. Per dieną kambariuose būti leidžiama tik pensininkams, invalidams ar sergantiems žmonėms“, – paaiškino direktorė.
Nakvynės namuose benamiai dažniausiai apgyvendinami pusmečiui. Tačiau ne vienam tenka pratęsti buvimo laiką.
Tik pirmą mėnesį nakvynė suteikiama nemokamai. Už kitus mėnesius tenka mokėti apie 37 litus.
Z. Plechavičienė teigė, kad daugelis gyventojų sugeba sumokėti šį mokestį. Tik vienas kitas įstaigą palieka dėl mokesčio. „Neturintiems dokumentų žmonėms padedame juos susitvarkyti, bedarbius įregistruojame Darbo biržoje, sergantiems iškviečiame gydytojus. Benamiams suteikiamos visos sąlygos, kad jie pakeistų gyvenimo būdą, tačiau tik vienas kitas pas mus nebegrįžta“, – apgailestavo pašnekovė.
MEDIKAI PADEDA
Nakvynės namuose apgyvendinamiems žmonėms tenka pasitikrinti sveikatą. Už šias paslaugas Mažeikių pirminės sveikatos priežiūros centrui sumoka Savivaldybė.
Sveikatos priežiūros įstaigos nedraustiems žmonėms suteikia tik būtinąją pagalbą. Benamiai dažniausiai ir yra tokie žmonės.
„Mes suprantame tokių žmonių situaciją ir jų nevarinėjame. Jeigu tokie kreipiasi į gydytojus, juos apžiūrime. Įstaiga nenubiednės“, – teigė Mažeikių pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriaus pavaduotoja Ona Juočinskienė ir pridūrė, kad asocialūs žmonės retai kada kreipiasi į gydytojus.
Ligoninės vadovo pavaduotoja Rasa Mačiulienė „Santarvei“ sakė, kad įstaigos medikai taip pat suteikia benamiams nemokamą pagalbą. „Jeigu žmogus neturi dokumento, skambiname į Migracijos tarnybą, bandome jam padėti“, – patikino pašnekovė.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.
