Eglė Mažonienė kuria poeziją ir prozą bei suburia kuriančius žmones – jau kelerius metus ji yra menų studijos „Erdvė“ vadovė.
Mažeikiškė dalyvavo respublikiniame prozos kūrinių konkurse „Balta paukštė“, jos apsakymas „Vėjas“, kuriame pasakojama apie autistiško vaiko ir jo mamos gyvenimą, konkurse pripažintas geriausiu.
„Iš pradžių aš tapau skaitytoja“, – apie polinkį kurti „Santarvei“ kalbėjo E. Mažonienė.

– Kas paskatino dalyvauti prozos konkurse? Ar specialiai jam rašėte apsakymą?
– Apie konkursą sužinojau netikėtai – naršydama socialiniuose tinkluose. Respublikinio literatūrinio konkurso organizatorė, labdaros ir paramos fondo „Baltasis balandis“ įkūrėja ir pirmininkė, rašytoja, leidėja, filantropė Aldona Širvinskienė kvietė: „Šis prozos kūrinių konkursas yra viena iš prozininkų saviraiškos, kūrybiškumo, pilietiškumo, tautiškumo formų. Konkursas organizuojamas jau 9 kartą – nuo 2014 m. Kiekvienais metais pasirenkama vis kita konkurso vieta. Tai leidžia užmegzti kūrybinius ryšius tarp miestų ir rajonų, supažindinti su prozos kūriniais visuomenę, įtvirtinti kūrėjo poziciją kultūrinėje aplinkoje, spausdinti kūrinius knygoje“.

Senokai turėjau giluminį norą publikuoti savo prozos kūrinius. Eilėraščius rašau jau seniai, jie buvo šen bei ten išspausdinti.

Kai prieš dvidešimt vienus metų dirbau informatikos mokytoja tuometinėje „Ventos“ vidurinėje mokykloje, mano kolegė lituanistė (o anksčiau ir mano lietuvių kalbos mokytoja) Rima Mockutė-Bernotienė nusistebėjo, kodėl aš universitete studijavau tiksliuosius mokslus, nes ji visada maniusi, jog tapsiu rašytoja. Mokytojos Rimos žodžiai man įkrito į širdį ir padrąsino siekti svajonės, nors ir po daugelio metų.
Tad kažkuriuo gyvenimo momentu pradėjau rašyti apsakymus, nes jaučiau, jog jau galiu praplėsti savo kūrybos lauką nuo asmeninių dienoraščių bei laiškų iki apsakymų (ar net romanų). Tačiau sunkiai sekėsi juos užbaigti, o dar sunkiau – išdrįsti kam nors parodyti, garsiai perskaityti draugams literatų klube (vėliau – menų studijoje „Erdvė“), išsiųsti publikuoti.

Kai pagaliau per kelerius metus užbaigiau vieną rimtą apsakymą, sukaupiau drąsą ir išsiunčiau į žurnalą „Lietaus vaikai“, kuris specializuojasi pateikdamas informaciją apie autizmą. Kadangi mano apsakymo „Vėjas“ pagrindiniai veikėjai tiesiogiai susiję su šiuo sindromu, tai žurnalo redaktorė pirmoji galėjo perskaityti mano kūrinį. Deja, atsakė, jog jie spausdina informacinius straipsnius, o ne grožinius kūrinius. Po to siunčiau į savaitraštį „Savaitė“, kuris kiekviename leidinio numeryje palieka vietos ir sentimentaliai laisvalaikio istorijai. Man atsakė, jog jiems mano kūrinėlis netinka. Turbūt nepakankamai lengvas.
Kai pamačiau skelbimą apie „Baltą paukštę“, nusprendžiau pabandyti dar kartą išleisti savo „Vėją“ į žmones.

Konkurso baigiamasis renginys vyko spalio pradžioje Zarasuose. Deja, neturėjau galimybės nuvykti į ežerų kraštą. Apdovanojimus gausiu tik kitais metais.

– Jūsų konkursiniame kūrinyje ypač išraiškingas vėjo įvaizdis. Kaip kilo ši idėja ir ką ji suteikė kūriniui?
– Man pačiai patiko šis įvaizdis, maniau suradusi paralelę tarp aprašomos dienos atšiauraus oro ir sujaukto pagrindinės veikėjos gyvenimo. Vieni skaitytojai įžvelgė, jog Vėjas – tai berniuko vardas, ir norėjo daugiau apie jį sužinoti.
Idėja aprašyti apsakymo veikėjų gyvenimą man kilo vieną šaltą vėjuotą pavasario dieną. Tačiau derėtų prisiminti, kad dažnai būna ir saulėtų bei šiltų dienų.

– Kuo konkurso organizatoriams kūrinys pasirodė išskirtinis, vertas pirmos vietos? Ar sulaukėte komentarų, vertinimų?
– Sulaukiau tik organizatorės sveikinimo telefonu – ji pranešė, kad tapau konkurso laureate. Konkurso nuostatuose buvo pažymėta: „Kūrybą vertina komisijos nariai: rašytojai, pedagogai, žurnalistai ir fondo atstovai“. Vertinimo kriterijai: meniškumas, formos ir turinio originalumas, naujumas, temos atskleidimas, pilietiškumas, aktualumas, savitumas, kalbos turtingumas ir vaizdingumas. Taigi, manyčiau, jog mano apsakymas tiesiog tiko konkursui ir patiko komisijai.

Manau, kad organizatoriai nelabai turi laiko kiekvienam dalyviui aprašyti jo kūrinį, kadangi yra labai veiklūs. Be šio konkurso, A. Širvinskienės kuruojamas fondas dar rengia humoristinio eilėraščio konkursą, taip pat rimtos poezijos konkursą „Baltojo balandžio sugrįžimas“ (skirtą jos žuvusio sūnaus Karolio Širvinsko atminimui) ir moksleivių piešinių konkursą „Plunksna“, jis taip pat organizuoja literatūrinius skaitymus „Po skambančiu medžiu“ rašytojo J. Tumo-Vaižganto gimtinėje.

Man dar labai patiko organizatorių idėja kiekvienais metais prozos konkursą rengti vis kitame mieste – ten, kur gyvena pernykštis laimėtojas. „Balta paukštė“ jau keliavo į Ukmergę, Joniškį, Gargždus, Zarasus, Biržus, Molėtus, Prienus, Dusetas, tačiau į Mažeikius kitais metais gali ir nebeatlėkti, kadangi organizatoriai norėtų, jog ji apsigyventų sėsliai – Rokiškio bibliotekoje.
Laureatas apdovanojamas fondo diplomu ir baltos paukštės skulptūrėle bei renginiui išleistu almanachu „Pasivaikščiojimai“. Diplomą ir skulptūrėlę gausiu tik kitais metais, kai atvyksiu pas juos į renginį. Ir knyga kol kas manęs dar nepasiekė, nors jau yra išsiųsta.

– Rašote ir poeziją, ir prozą. Kada ir kaip pradėjote kurti?
– Iš pradžių aš tapau skaitytoja. Nuo vaikystės mėgstu knygas. Skaityti išmokau penkerių metų. O rašyti kažką savo pradėjau dar mokykloje.
Pirmasis mano, vienuolikmetės mokinukės, kūrinėlis buvo trumputis eilėraštis apie gamtą į klasės sienlaikraštį. Rašiau dienoraščius, laiškus, poeziją, prozą.

– Ir pati rašote, ir suburiate kuriančius žmones – esate menų studijos „Erdvė“ vadovė. Kas paskatino atkurti šią menų studiją? Kokie jos tikslai?
– 2001-ųjų balandį Mažeikių literatai susibūrė į naują klubą talpiu pavadinimu „Erdvė“, klubo prezidente buvo išrinkta Vilma Klimavičiūtė. Keitėsi klubo prezidentai, išeidavo ir ateidavo nariai, vyko įvairios veiklos, buvo leidžiamos knygos, kūrybos rinkiniai, organizuojami renginiai.
Šalia kūrybos virė ir mūsų „paprastas“, žemiškas ir buitiškas gyvenimas. Man jis užėmė pakankamai daug laiko, tad kūrybai jo likdavo mažai. Užsiėmiau studijomis, šeima, darbu, mintyse vis apgalvodama savo neparašytas knygas.

„Erdvę“ lankydavau tik priešokiais. Ir po gana ilgos pertraukos, kai užsimaniau vėl susitikti su literatais, 2016 m. rudenį sužinojau, kad klubas jau pusantrų metų visai neveikia po to, kai jo tuometė prezidentė pakeitė organizacijos pavadinimą iš Mažeikių literatų klubo „Erdvė“ į menų studiją „Erdvė“ ir pati išvyko gyventi į Vilnių. Be vadovo nariai nesusirinkdavo.

Paklausinėjau literatų, ar jiems reikia klubo. Atsakymas buvo „Taip“. 2017 m. sausį pradėjom organizuoti susitikimus, o balandį oficialiai atnaujinome „Erdvės“ veiklą, darėme renginius Mažeikių bibliotekoje ir jos filialuose, Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centre, dvejus metus organizavome jaunimo prozos rašinių konkursus, bendradarbiavome su kitomis rajono asociacijomis, išleidome du klubo narių kūrybos rinkinius.
Manyčiau, kad menų studiją „Erdvė“ vėl subūrėme tam, kad kartu kurtume, bendrautume, palaikytume vieni kitus, ugdytume savo gebėjimus, pritrauktume naujų narių.

– Ar laimėjimas konkurse – rimta paskata, paraginimas tęsti kūrybinę veiklą? Gal jau galvojate apie knygą?
– Labai nudžiugino šio konkurso rezultatai. Malonu, kad kūrybą įvertino visiškai manęs nepažįstantys žmonės. Vienaip yra, kai savo eilėraščius ar apsakymus duodu paskaityti draugams, kurie kartais pagiria vien tam, kad neįžeistų, arba kuriems mano kūryba patinka, nes jie mėgsta mane ir viskas, ką daryčiau, jiems atrodo nuostabu. Kitaip yra, kai vertina nešališkas skaitytojas. Jis vertina tik tai, ką skaito, nemąstydamas apie rašiusiojo asmenybę.
Taip, norėčiau išleisti knygą ir ne vieną, tačiau, norint jas parašyti, tiesiog reikia rašyti. Vien tik norėti ir svajoti neužtenka.

Eglės Mažonienės apsakymo „Vėjas“ ištraukos

Erna su sūnumi vėl išėjo į vėją. Gerai, kad paštas buvo netoli. Kelias iki namų bus dar ilgesnis… Vaikas žinojo, kur yra pašto pastatas. Ar jis atsiminė jį iš ankstesnių jų vizitų paštan, ar perskaitė lentelę su užrašu „Paštas“, ar tiesiog ją įsiminė, lyg nufotografuodamas atmintyje jos vaizdą, – mama nežinojo. Paklausus vaiko, į tokį klausimą negautum atsakymo. Pašte berniukas susidomėjo reklaminiais lankstinukais ir žiūrinėjo juos, kol mama užrašė ant voko Klaipėdos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos adresą, paskui kantriai palaukė, kol mama stovėjo eilėje prie langelio. Ji norėjo siųsti registruotą laišką, kad dokumentai tikrai būtų pristatyti ten, kur reikia, ir niekur nedingtų. Vaikas tuo metu apžiūrinėjo pašte parduodamų prekių vitrinas.

Einant namo moterį ir berniuką vis pasitikdavo vėjo šuorai – jie pūsteldavo smarkiau tarp namų, skersvėjuotose vietose, kiaurai košė per drabužius. Erna galvojo apie tai, kad prieš keletą metų ji net nesvajojo, kad galės štai taip kaip šiandien kartu su sūnumi pasėdėti ir pavalgyti kavinėje, persimesti nors ir keliais žodeliais, paskui ramiai, be ožiavimosi ir isterijų, pareiti namo susikibus už rankų.
<…>
Ligoninės logopedė buvo vyresnio amžiaus, praktikuojanti turbūt dar nuo tarybinių laikų sena specialistė. Jos požiūris į problemą vaiko mamai pasirodė keistokas. Šiek tiek pasikalbėjusi su Erna, logopedė nusprendė, kad moters jaunėlis sūnus yra palepintas, kadangi auga su vyresniaisiais broliais ir yra apsuptas suaugusiųjų, kurie pernelyg juo rūpinasi, todėl jis neturi poreikio su jais kalbėtis, nes bet koks jo noras yra iškart įvykdomas, jam dar nespėjus jo pasakyti balsu. Dar ji pasakė, kad ji nelabai kuo gali padėti Ernos vaikui, nes logopedės nemokamų pamokų yra skiriama nedaug. Ir kad vaikui gali prireikti nuoseklesnės ilgalaikės pagalbos, kurią geriau gali suteikti vaikų lopšelyje-darželyje įsikursiąs dienos centras – jame bus ir logopedo, ir kitokių reikalingų specialistų paslaugos. Specialistės nuomonė apie išlepintą vaiką Ernai sukėlė abejonių. Jai atrodė, kad logopedė tiesiog tingi užsiimti su vaiku, tačiau jos patarimą užrašyti sūnų į dienos centrą ji priėmė.

<…>
Mama stengėsi iškęsti tą laikotarpį, išbūti tas dienas ir naktis su savo sūnumi, kuris buvo kitoks nei jo vyresnieji broliai ir su kuriuo jai buvo nepalyginamai sunkiau. Kaip yra nelengva mūsų pasaulyje tokiam keistam vaikui, Erna labiau susimąstė gal tada, kai skyriaus vedėja pasikvietė autistų tėvus ir papasakojo jiems tokį palyginimą: „Įsivaizduokite, kad papuolėte kažkur, tarkim, į Kiniją, kur nežinote papročių ir nemokate kalbos. Aplinkiniai kažką veikia, kažką su jumis daro, kažkur jus vedasi, tačiau jūs negalite suprasti, nei kur jums reikės eiti, nei ką daryti. Jie kalbasi tarpusavyje, gal kažką sako ir jums, bet jūs ničnieko nesuprantate ir jums tas bendravimas nesuteikia jokio aiškumo, jūs negaunate reikiamos informacijos. Aš pati jausčiausi negerai tokioje situacijoje – man būtų neramu ir baisu. O kaip jaustumėtės jūs?“ Erna tada pagalvojo, kad ji irgi sutriktų ir jaustų nerimą, jei papultų į nežinomą pasaulį. O žmonėms su autizmo spektro sutrikimu ne tik nepažįstamos vietos ar neaiškumai komunikacijoje kelia baimę ir nerimą, bet ir kitokie dalykai, kurie mums atrodo įprasti, paprasti ir nesukeliantys nemalonių pojūčių. Gal todėl mums jų elgesys dažnokai atrodo keistas.

Vieną dieną ji su vaiku ėjo Žvėryno tiltu per Neries upę. Netikėtai sūnus nusiplėšė nuo galvos kepuraitę ir sviedė ją vandenin. Ji nukrito iš aukštai ir šiek tiek paplaukė pasroviui, kol su-
mirko ir paskendo. Erna pati nunėrė vąšeliu tą vasarinę kepuraitę su snapeliu ir, pamačius ją įkrintant į vandenį, moteriai buvo taip be galo gaila, kad pirmas impulsas, kurį ji pajuto, buvo šokti žemyn gelbėti kepurės. Turėjo stabtelti ir suvaldyti tą netikėtą ir šokiruojantį jausmą. Jie nuėjo toliau Seimo link, o paskui mama parduotuvėje nupirko vaikui kitą kepurę su snapeliu.
Namo jie sugrįžo prieš pat Jonines, po to dar ilgai Erna gydėsi perštinčios, lyg švitriniu popieriu-mi nutarkuotos gerklės skausmą, o sūnus – paraudusias ir niežtinčias akis, jau kita – švelni ir supra-
tinga oftalmologė – pastebėjo, jog jam sukėlė alergiją Vaiko raidos centre paskirti geriami antibiotikai. Diagnozė buvo nustatyta – vaikystės autizmas. Tai nereiškė, kad vėliau, vaikui išaugus, jo raida susitvarkys, tai reiškė tik tai, jog šio tipo autizmo spektro sutrikimas „išlenda“ vaikystėje, dvejų–trejų metų vaikų elgesyje, o po to išlieka visam gyvenimui.

Erna papurtė galvą, lyg norėdama išsklaidyti nemalonius prisiminimus. Iki šios vėjuotos pavasario dienos jų būta tikrai nemažai. Būta ir malonių. Tačiau aišku buvo viena – kažkada į jos gyvenimą įsisuko toks vėjas, kuris sumaišė viską ir kurio padarinių niekas niekada neištaisys.
Prie pat namų reikėjo sankryžoje laukti žalios šviesos pėstiesiems. Mama pamatė, kad sūnus jau muistosi, šokinėja ir suspaudžia bei sukryžiuoja kojas, nes užsimanė į tualetą. „Ar aš nesakiau?“ – pamanė ji.