„Esminė moters paskirtis – būti motina“

Irena Ona Marcinkevičienė įsitikinusi: nereikia šeimoje kažkokios perteklinės gerovės, svarbiausia – gražūs santykiai. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Penktadienį Židikuose įteikiama kasmetinė penkioliktoji rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos vardo premija. Šiemet ji skirta bendrovės „Verslo sala“ vadovei Irenai Onai Marcinkevičienei.
Gimtiesiems Židikams nemažai gerų darbų padariusi laureatė aukoja ją kitam židikiškiui –  poetui Alfonsui Bukontui, kuris šias lėšas skirs knygai išleisti.

Motinos mokykla

I. O. Marcinkevičienė paaiškino: gauti kokią nors premiją – nėra jos gyvenimo tikslas. Taip ir su šia. Kad gaus tokią premiją – niekada nesitikėjo.
„Visada galvojau, kad ši premija gali būti paskirta kokiam labai gerai besimokančiam mokiniui, lietuvių kalbos mokytojui, kuris puoselėja Marijos Pečkauskaitės idėjas“, – rašytojos gimtadienio išvakarėse susitikusi su „Santarve“ ramiai dėstė mintis mažeikiškė.
Permąsčiusi visą savo gyvenimą daugelį metų lopšelyje-darželyje dirbusi moteris rašytojos idėjų rado ir jame. Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje pradėtos skleisti Štainerio ir Valdorfo, Montessori ugdymo sistemos, bet, laimei, nebuvo labai nukrypta į tas svetimas pedagogikos sistemas, nors kai kuriais atvejais iš jų galima daug pasisavinti, pasimokyti.
Buvo einama į motinos mokyklos ugdymą, nes visi matė, kad šeimos, motinos pasidarė žiaurios savo vaikams, pradėjo juos žaloti, tad reikėjo būtinai gręžtis į mamas, į šeimą ir padėti jiems.
„Todėl visa širdimi labai džiaugiausi, kad, rodos, Vagnoriaus laikais buvo pereinama prie įstatymo, kad motinos galės išeiti motinystės atostogų iki trejų metų. Vaikui iki trejų metų tikrai reikalinga motinos, o ne kažkieno svetimo globa“, – šypsojosi pašnekovė.

Po Nepriklausomybės atkūrimo

I. O. Marcinkevičienės pastebėjimu, dirbti į darželius tais laikais taip pat ateidavo įvairių žmonių: vieni tik kad gautų atlyginimą, kiti – dirbti nuoširdžiai. Visko pasitaikydavo, nes darbuotojų trūko, ir čia buvo nukreipiami ne patys geriausi žmonės.
Tais laikais apie motinos mokyklos pedagogiką literatūros buvo nedaug, tad I. O. Marcinkevičienei pasisekė būnant Mokytojų tobulinimosi institute dalyvauti paskaitoje apie dorinį vaikų auklėjimą katalikiškais pagrindais.
„Ten pamačiau ir išgirdau tai, ko mums reikėjo, nes ir bažnyčia tam nelabai buvo pasiruošusi. Dorinis ugdymas buvo vienaip deklaruojamas, o kitaip vykdomas“, – prisimena pašnekovė.
Dar Dievo dovana buvo tai, kad po Nepriklausomybės atkūrimo žmonėms daug kas pasidarė šventa, jie išgyveno savotišką euforiją, buvo jaučiamos pakilimo nuotaikos.
Lyg sutapimas buvo į Mažeikius paskirti jauni kunigai Petras Tverijonas ir Egidijus Arnašius. Jie darželiui taip pat labai padėjo dvasiškai ugdyti vaikus. Daug žinių pasisemta iš Panevėžio darželių, kurių daugelis dirbo dorinio ugdymo katalikiška dvasia, padėjo ir Panevėžio rajono Marijonų vienuolyno sesuo Agnietė.
„Tai buvo pirmosios žinios, nuo ko reikia pradėti. O pagrindas buvo pats paprasčiausias – tėvų, personalo meilė vaikui, nes vaikas yra subtili asmenybė. Ir tai reikia ne tik deklaruoti, bet ir daryti“, – įsitikinusi I. O. Marcinkevičienė.

Pažadėjo padėti

Iš Židikų seniūnijos Viliotės kaimo kilusi I. O. Marcinkevičienė ryšių su šiuo kraštu nenutraukė niekada, ten ji baigė vidurinę mokyklą.
„Židikuose palaidoti mano bočiai, tėvai, ten yra mano visos ištakos. Kai seniūnija paprašo kokios pagalbos, neatsisakau padėti“, – prisipažino premijos laureatė.
Gautą premiją moteris nusprendė padovanoti savo klasės draugui Alfonsui Bukontui.
„Aš labai svarsčiau, kam tą premiją paskirti, nes mano amžius toks, kad poreikiai yra labai nedideli. Žinojau didelį Alfonso norą išleisti jo verstas Gėtės „Augalų ir gyvulių metamorfozes“. Jis buvo pas mane atvykęs, papasakojo apie savo planus, ir aš pasakiau, kad kiek galėsiu, padėsiu. Jau prieš tai buvau tam skyrusi pinigų iš savo pensijos“, – kalbėjo buvusi židikiškė.
I. O. Marcinkevičienė sako nuo pat vaikystės jautusi ryšį su Marija Pečkauskaite. Kasdien eidama į mokyklą, praeidavo pro kleboniją, vaistinę, kur gyveno rašytoja, kunigas Bukontas, mamaitė ir sesuo Sofija. Pastarąją prisimena geriausiai: aukšta, laiba, tamsiais plaukais, šiek tiek raganiškų bruožų.

Žinios iš aplinkos

Apie rašytoją M. Pečkauskaitę I. O. Marcinkevičienė daug žinojo iš savo mamos, tėvo, tetų: tais laikais jai einant į mokyklą dažnai buvo įduodamas lauknešėlis nunešti į kleboniją.
Mokykloje pamokų apie rašytoją pagal programą buvo labai nedaug. Besimokant dešimtoje klasėje atvyko jauna mokytoja Stasė Riškutė. Kai klasiokai susitiko po penkiasdešimties metų, vienu balsu nutarė: šios mokytojos paveikslas atmintyje išliko pats ryškiausias.
„Ji įnešė naujų literatūrinių vėjų, daug kalbėjo apie Šatrijos Raganą. Rašytojos idėjas taip pat puoselėjusi kita mokytoja Filomena Juodikienė (pirmoji Šatrijos Raganos premijos laureatė – V. M.) mums nedėstė. Nors mes norėjome būti jos mokiniai, bet taip susiklostė likimas, kad nebuvome“, – apgailestavo šiųmetė premijos laureatė.
Ji prisimena, kaip mokytoja S. Riškutė rengė literatūros vakarą, kuriam ji gavo užduotį atmintinai išmokti trijų puslapių ištrauką iš „Irkos tragedijos“.
„Man nebuvo sunku, tai buvo mano, kaip mokinės, pirmoji didesnė pažintis su Šatrijos Ragana. Daug apie tai sužinodavau ir iš to paties Alfonso Bukonto, kuris bendravo su mokytoja Juodikiene. Rašytoja Židikuose palaidota, kiekvienais metais vyksta atlaidai, tad neakivaizdžiai su ja bendraujame nuolat“, – pasakojo mažeikiškė verslininkė.

Svarbiausia – darna  šeimoje

M. Pečkauskaitė nebuvo ištekėjusi, neturėjo vaikų, jos gyvenimas buvo skirtas tarnauti Dievui, aukojimuisi dėl žmonių, vargšų, paliegėlių.
O. I. Marcinkevičienė pastebi, kad laikui bėgant moteris, jos vaidmuo visuomenėje keičiasi, bet esminė paskirtis visada buvo ir liks – būti motina.
„Kai viską pergalvoji, pamatai, kad vis dėlto laimingiausia yra moteris, kuri turi darnią šeimą, kuri gali auklėti vaikus, rasti su jais bendrą kalbą. Tai yra gerovės pagrindas ir moteriai, ir vyrui, ir augančiam vaikeliui“, – samprotavo pašnekovė.
Dirbdama darželyje ji negalėdavo atsidžiaugti kai kurių tėvų ir vaikų santykiais: atrodo, nereikia nei valgyti, nei gerti, kai matai tokią gražią  šeimą.
„Nereikia jokių didelių perteklių, svarbiausia – gražūs santykiai, kai tėvai visada randa laiko prie vaikelio prisėsti“, – su jauduliu kalbėjo I. O. Marcinkevičienė.