„Esu tiesiog paprastas žmogus, darantis tai, kas patinka, ir tai, ką šiek tiek sugebu“, – taip save pristatė į Lietuvą trumpam iš Suomijos grįžęs ir neįprastą savo fotografijos darbų parodą senuose langų rėmuose Mažeikiuose surengęs Justinas Šmigelskis.
SUOMIJOJE DAUGIAU
LAISVĖS IR SAUGUMO
Iš Mažeikių kilusi alytiškio menininko žmona. Kurį laiką šeima čia ir gyveno, tačiau vyras vis išvykdavo į užsienį. Jau pora metų, kai šeima Suomijoje gyvena kartu.
Į Suomiją fotografas, kaip pats sakė, išvažiavo darbo ir smalsumo vedamas. Atsitiko taip, kad po ilgo laiko tarpo buvo vis sunkiau grįžti į Lietuvą.
„Atpratau nuo nenuoširdžių santykių tarp žmonių… Atpratau ir nuo politinės, ekonominės bei socialinės Lietuvos situacijos. Ten, kur gyvename ir dirbame – kitokia atmosfera, kitoks darbo mikroklimatas“, – atviravo J. Šmigelskis.
Suomijoje, pasak vyriškio, daugiau erdvės ir laisvės, didesnis saugumo jausmas… Jei atsitiktų taip, kad tektų grįžti gyventi į tėvynę, reikėtų adaptuotis ir iš naujo priprasti prie daugelio dalykų. Arba reikėtų tiesiog nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta, būti atsargesniam ir užsidarius daryti tai, ką iki šiol darė.
Pašnekovo nuomone, užsieniečių požiūris į meną toks pats, kaip ir čia. Tik užsienyje žmonės pripratę prie savo kultūros, sunkiai įsileidžia kitatautį, ypač iš provincijos. Jie stebi atvykėlius, mato ir žino, kas kuo užsiima, ką veikia.
ĮDOMIAUSIA –
ŽMONIŲ PORTRETAI
Pirmuosius savo fotografijos darbus J. Šmigelskis demonstravo jungtinėje fotografų parodoje prieš trylika keturiolika metų – kai gyveno Lietuvoje ir dirbo brolio privačioje fotografijos studijoje bei vietinėje Alytaus televizijoje videooperatoriumi. Po to gavo pakvietimą į Šiaurės šalių festivalį Vokietijoje. Ten vežė savo darbus, kuriuose jau užfiksuoti Suomijos impresionistiniai saulėlydžiai.
Pastaruosius dešimt metų pagrindinis J. Šmigelskio kūrybos motyvas – žmonių portretai.
„Niekada nerašiau jokių skelbimų, kad aš fotografas, tačiau dažnai tekdavo fotografuoti žmonių šeimynines šventes. Nuošalyje atrasdavau kitokių, įdomesnių žmonių ir taip užsidegiau noru fotografuoti portretus. Vis dėjau ir dėjau negatyvus, kol kilo mintis padaryti ką nors kitoniško – nuotraukas, kuriose užfiksuoti lietuvių ir suomių žmonių veidai, įrėminti senuose langų rėmuose“, – kalbėjo menininkas ir prisipažino, jog fotografija dabar liko tik kaip pomėgis.
TURI DAUG UŽSIĖMIMŲ
J. Šmigelskis atskleidė, jog tai, ką sugeba daryti: tiek fotografuoti, tiek pagroti, tiek parašyti eilėraštįdainą, pinti iš vytelių – paprastam žmogui visada įdomu. O tikras menininkas ar kritikas įžvelgtų dalį kičo, dalį klaidų, dalį techninių trūkumų.
Dar viena menininko silpnybė – šunys haskiai. Vienu metu šeima gyveno Laplandijoje, kur vyras dirbo gidu vienoje kinkomųjų šunų turizmo firmoje.
„Man tiek įaugo ta Laplandija ir tas haskių kvapas, kad po metų įsigijau porą mažų haskių šuniukų. Užsiauginau, treniravau juos. Žiemą lėkėm rogėmis su vaikais per ežerus, per miškus“, – su šypsena prisiminė fotografas.
Tų užsiėmimų, sakė fotografas, yra tikrai daug… Kartais pagalvojąs, kada net susirgs – norisi pailsėti ir nuo darbo, ir nuo visko. Tačiau kai atsiranda pora laisvadienių, jau kitą dieną jis nori kažką veikti.
KARO PRISIMINIMAI –
NEGATYVUOSE
J. Šmigelskis – vienas iš penkių tūkstančių lietuvių, dalyvavusių 1979-1989 metų Afganistano kare.
Vyriškis pasakojo iš vieno pažįstamo afganistaniečio nusipirkęs rusišką fotoaparatą. Aparatą jis įsigijo už sutaupytą cukrų – savaitei kariams buvo skiriama po pusę kilogramo cukraus gabaliukais.
Juostas pirkdavo karinio dalinio parduotuvėje, o kadrus išryškindavo kariniame dalinyje dirbantys civiliai darbuotojai.
Sukarpytus kadrus, kuriuose užfiksuoti karo vaizdai, J. Šmigelskis komplektavo ir, prieš baigdamas tarnybą, vokais siuntė į Lietuvą. Iš pradžių buvo tikrinami ir laiškai, tačiau kai prasidėjo Sovietų kariuomenės išvedimas iš Afganistano, laiškų niekas nebekontroliavo.
„Vežtis negatyvų negalėjau, nes buvo griežta kontrolė: tikrindavo, ką žmogus turi su savimi, išrengdavo beveik nuogą. Visas kišenėles patikrindavo, visus lagamino „slapukus“ išieškodavo“, – prisiminė karo akimirkas pašnekovas.
Po savaitės grįžęs iš kariuomenės rado visus laiškus – nė vienas negatyvas nebuvo dingęs. Pirmosios nuotraukos padarytos brolio fotografijos studijoje. Daug jų menininkas išsiuntinėjo kartu kare dalyvavusiems draugams.
DOVANOJO ISTORIJAI
Praėjus dešimčiai metų po karo J. Šmigelskis Suomijoje iš karo parsisiųstų negatyvų padarė apie trisdešimtį nuotraukų. Ten ir surengė pirmąją parodą apie Afganistano karą.
Po to paroda parvežta į Lietuvą – vyko renginys dešimties metų sukakčiai, kai buvo išvesta kariuomenė iš Afganistano, paminėti.
„Atidaviau tą ekspoziciją istorijai. Mano darytos nuotraukos visiems laikams liko Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvuose. Manau, ateityje mūsų vaikai, anūkai norės pažiūrėti, ką teko išgyventi beprasmio karo dalyviams“, – pasakojo vyriškis.
Fotografas minėjo prisidėjęs ir sudarant Afganistano karo fotoalbumą, išleistą Lietuvoje prieš keletą metų. Jame, be kitų karo dalyvių, išspausdintos ir J. Šmigelskio saugotų kadrų nuotraukos.
Trumpam iš Suomijos atvykęs menininkas pajuokavo, kad galbūt po laiminga žvaigžde gimęs: „grįžau iš to pragaro net nesužeistas“.
Nuotr. iš asmeninio archyvo: Fotografo dukra Urtė labai mėgsta būti fotografuojama – tarp parodoje eksponuojamų tėvo fotografijos darbų buvo ir jos portretų.
