„Dirbu savo darbą, ir tiek“, – sako akušerė Adelė Lukošienė, „savo darbą“ dirbanti jau beveik tris dešimtis metų.
„Esu laiminga, kad turiu darbą, puikią šeimą, kad tarp mūsų yra savitarpio supratimas“, – paprastai ir kukliai apie save kalba moteris, nuogąstaudama, kad jos atvirumą kai kas gali ir ne taip suprasti.
„PRESTIŽINĖ“ SPECIALYBĖ
Adelė šiandien nepasakytų, ar medicina iš tiesų buvo jos pašaukimas. Vengdama skambių frazių, ji pasakoja, kaip dar vaikystėje mėgdavo gydyti savo lėles. Mama sirgo širdies kraujagyslių ligomis, ir 13 metų už Adelę vyresnė sesuo, Židikų medicinos felčerė, dažnai ją lankydavo Plungėje. Kad kiekvieną kartą nereikėtų vežiotis švirkštų, jie likdavo čia saugiai paslėpti.
Adelei tada buvo gal 7-8 metai. Niekam nematant, mergaitė pasiimdavo švirkštą ir „leisdavo vaistus“ lėlėms į sėdynę. Vėliau, mokydamasi Plungės vidurinėje mokykloje, ji buvo mokyklos Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkė, dalyvaudavo vadinamųjų sanpostininkų varžybose.
Baigus vidurinę apsispręsti padėjo ne vien tai, kad sesuo buvo medikė. Septyneriais metais vyresnė pusseserė Plungėje dirbo akušere, ir jos tėvai tuo labai didžiavosi. „Nutariau ir aš rinktis „prestižinę“, taip garbinamą specialybę ir įstojau į Šiaulių medicinos mokyklą. Tiesa, svajojau ir apie Kauno medicinos institutą, bet tada ten stojant reikėjo įveikti didžiulį konkursą, be to, pirmenybė buvo teikiama vaikinams“, – prisimena Adelė.
AUTORITETAS VISAM GYVENIMUI
Tik pradėjusi mokytis, Adelė suprato, kad neapsiriko. Viskuo besidominčiai merginai buvo lengva, nes jai viskas patiko: paskaitos, ligoninė, kurioje kasdien būdavo praktiniai užsiėmimai, dėstytojai.
Labai didelis autoritetas studentėms buvo akušerijos žinovas ginekologas Kalvinskas. Ko merginos iš jo išmoko, tas liko visam gyvenimui. Jis buvo nepaprastai reiklus, didžiulį dėmesį skyrė sanitarinių normų reikalavimams. Per vienerius metus, po kurių jis išvažiavo dirbti į Kauno klinikas, jo studentės, išklausiusios akušerijos teoriją, atlikusios praktiką, sužinojo tiek, kiek būtų išmokusios per visus trejus medicinos mokykloje praleistus metus.
„Puikus specialistas ir dėstytojas sugebėjo įžvelgti mūsų profesines galimybes. Iš 28 grupės merginų, Kalvinskas tik kelioms prognozavo tikros akušerės ateitį. Tarp tų perspektyviųjų buvau ir aš“, – prisipažįsta medikė.
Jau pirmaisiais metais, atlikdamos praktiką, Kalvinsko auklėtinės savo sugebėjimais stebindavo akušerius-ginekologus.
DRAUGEI KOJOS NEPAKIŠO
Būdama gryna žemaitė, kilusi iš Plungės, baigusi studijas Adelė labai norėjo gauti paskyrimą arčiau namų. Į Plungę paskyrimų nebuvo, nes miestelis priklausė Klaipėdos zonai. Šiauliams priklausė Telšiai, jie buvo arčiausiai Plungės, taigi Adelė labiausiai ir troško čia papulti. Kaimas ją gąsdino: medicinos felčerių punktuose reikėjo dirbti ir felčere, ir akušere, o kai kada net gydytoja. Tolimame kaime, ypač naktį, kur tu prisišauksi daktarą.
Į Telšius buvo du paskyrimai. Vienas buvo atiduotas jaunai specialistei, ištekėjusiai už telšiškio. Kitos merginos tėvas dirbo Telšių rajone pirmininku kolūkio, kuris šefavo Šiaulių medicinos mokyklą ir kuriame būdavo organizuojamos mokyklos darbo ir poilsio stovyklos. Taigi galimybių papulti į Telšius Adelei kaip ir nebuvo. Tačiau jos pažangumas buvo aukštesnis ir ji turėjo pirmumo teisę rinktis.
„Nenorėjau pakišti draugei kojos ir pasirinkau Mažeikius. Tai juk taip pat Žemaitija, taip pat netoli tėviškės. Be to, Mažeikių centrinės ligoninės akušeriniame skyriuje akušere dirbo labai gera mano sesers draugė Birutė Dučmanienė, kurią ir šiandien labai gerbia visas kolektyvas“, – savo pasirinkimą komentuoja Adelė.
Moterys kartu išdirbo 27 metus iki pat praėjusio rudens, kada B. Dučmanienė išėjo į pensiją. Adelei ji buvo kaip vyresnioji sesuo.
UŽSISPYRUSI ŽEMAITĖ
Į Mažeikių centrinę ligoninę su paskyrimais rankose atvyko penkios grupiokės. Dvi – į akušerijos skyrių, o trys – į medicinos punktus. Merginas nuvedė pas vyriausiojo gydytojo pavaduotoją Antaną Aleksį. Nesukdamas sau galvos, jis pareiškė, kad akušeriniame skyriuje nėra nė vienos vietos, ir visos jaunosios specialistės važiuos į medicinos punktus. Tada prabilo užsispyręs žemaitiškas Adelės charakteris. Pasakiusi, kad medicinos punktą galėjusi pasirinkti ir geresniame rajone, ji atsisakė dirbti kur nors kitur, išskyrus ten, kur turi paskyrimą – akušeriniame skyriuje.
„Tada Aleksis pakėlė telefono ragelį, paskambino į skyrių, iškvietė vyriausiąją akušerę Oną Jeglinskienę ir jai pasakė: „Veskis tą pasipūtėlę žemaitę, ji dirbs pas jus…“ – taip Adelė prisimena savo darbo pradžią Mažeikiuose ir pirmąją pažintį su gydytoju A. Aleksiu. Vėliau daug metų jie dirbo kartu. Jis pasirodė esąs ne tik geras specialistas, bet ir puikus žmogus, beje, taip pat plungiškis.
Bendraudama su A. Lukošiene pastebėjau, kad jai visi žmonės geri: ir kolektyvas, kuriame dirba, ir mažeikiškiai, su kuriais tenka bendrauti. Pirmasis skyriaus vedėjas Vytautas Raginis jai buvęs kaip tėvas. Aldona Giniotienė ir Stasė Milkuvienė – aukštos dvasinės kultūros medikės, kurios visada jai buvusios pavyzdžiu ir iš kurių ji mokiusis. Anot jos, per 28 darbo metus šios moterys nėra pakėlusios balso.
PIRMASIS IŠBANDYMAS – NAUJAGIMIAI
Pačias pirmąsias darbo dienas Adelė praleido naujagimių kambaryje. Jaunosios specialistės darbą dažniausiai pradėdavo būtent nuo ką tik į pasaulį atėjusių mažylių. Dirbti nebuvo lengva, nes gimstamumas buvo didelis, o darbo sąlygos – prastos.
Skyriaus patalpos ankštos, tad naujagimius tekdavo nešioti ant rankų, nes specialūs vežimėliai jiems vežioti neišsiteko.
Kai Adelė pradėjo dirbti, o tai buvo 1976 metai, besiruošiančios gimdyti moterys neturėjo savos palatos, o vaikščiodavo koridoriumi kartu su jau pagimdžiusiomis. Pogimdyminės palatos – tai antroji grandis, į kurią siųsdavo pradėjusias dirbti jaunąsias specialistes. Po to jos jau skirstydavosi pagal kiekvienos individualius sugebėjimus.
Iš pirmojo savo darbo kolektyvo naujagimių kambaryje Adelė labiausiai įsiminė naujagimių sesutę Zitą Virkutytę, kuri mažiesiems mažeikiškiams atidavė 40 darbo metų, kelias kartas išnešiojo ant savo rankų. Čia dirbdama ši moteris užsitarnavo močiutės titulą. Zita būdavo labai reikli ne tik kitiems, bet ir sau, itin pareiginga, tvarkinga ir visa širdimi atsidavusi darbui.
PERGALĖ PRIEŠ MIRTĮ
Paprašyta prisiminti tai, kas labiausiai įsirėžė į atmintį per 29 darbo metus, Adelė sakė neužmiršianti, kaip visas personalas gelbėjo moterį, atsidūrusią per plauką nuo mirties.
Tai buvo daugiau kaip prieš 15 metų. Tą vakarą budėjo akušeris-ginekologas Vladimiras Tiurikovas. Staiga iš rimties ir ramybės visus išplėšė ir ant kojų sukėlė šio gydytojo šauksmas: „Vsie na pomošč!“ (visi į pagalbą).
„Neklausdami, kas ir kaip, puolėme su neštuvais pro duris, prie kurių stovėjo „greitoji“, iš Telšių atvežusi ryte pagimdžiusią moterį. Ji buvo be jokių gyvybės ženklų. Kaip vėliau paaiškėjo, kaime gyvenusi gimdyvė susilaukė kūdikėlio, ir po to lyg niekur nieko vaikščiojo su neišėjusia placenta. Visiškai nukraujavusiai moteriai vos buvo galima užčiuopti pulsą. Nedelsdami iškvietėme skyriaus vedėją A. Giniotienę, terapiniame skyriuje budėjusį gydytoją V. Daukantą. Vilties buvo labai maža, tačiau visi labai intensyviai ėmėme ją gaivinti. Daukantas darė širdies masažą, mes ruošėmės perpilti pacientei kraują. Nebuvo galima delsti ieškant donorų, nes gyvybės ir mirties klausimą lėmė sekundės. Kraują ėmėme iš savo kolegių ir čia pat pylėme gimdyvei. Akušerei Anidai Konovalovai dėl paimto kraujo pačiai pasidarė bloga, ir teko ją guldyti į skyrių. Stebuklas įvyko, ir moteris išgyveno. Tai buvo mūsų pergalė“, – prisiminė medikė vieną sunkiausių gyvenimo išbandymų.
Dar viena mažytė detalė, susijusi su tuo pačiu įvykiu.
Kartu su motina buvo atvežtas ir naujagimis. Juos atlydėjusi jaunutė felčerė, atidavusi kūdikį naujagimių sesutei, stoviniavo koridoriuje, ruošdamasi grįžti į Telšius. V. Daukantas, bėgdamas pro šalį, neatsargiai mestelėjo: „neaišku, kuo dar viskas baigsis…“ Tų žodžių pakako, ir mergina, iš išgąsčio dėl jai teksiančios atsakomybės, nualpo. O gimdyvė greitai sustiprėjo ir po geros savaitės kaip ir visos išvažiavo namo. Atrodo, kad ji taip ir liko nesupratusi, jog stovėjo ant mirties slenksčio.
SUPA GERI DRAUGAI
Atostogaujančią Adelę sutikome jos namuose. Kalba pakrypo apie šeimą. Ištikima savo miestui, ji ir vyrą Antaną pasirinko iš Plungės. Lukošiai išaugino dukrą Ramunę ir sūnų Antaną, o dabar jau džiaugiasi anūkėliu Luku. Daugiau artimų žmonių Mažeikiuose Adelė neturi, giminės išsibarstę kas kur. Tad kolegė Regina Petrauskytė jai tapo ne tik pačia artimiausia drauge, bet ir seserį atstoja. Jų pačių ir vaikų gimtadienius kartu švenčia. Adelės vaikai taip prisirišę prie Reginos, kad nuolat jos pasigenda. „Ji ir mano anūko „auklė“, ir mano dešinioji ranka“, – šypsosi moteris, pristatydama kaip tik į svečius užsukusią Reginą.
„Adelė geras, kaip žmonės sako, „dūšios“ žmogus. Darbe ją visi myli ir gerbia“, – charakterizuoja kolegę ir draugę Regina.
Bernarda PLASTININA
Nuotraukoje iš asmeninio albumo: Adelė su anūku Luku pirmą kartą susiruošė į vaikų darželį.
