Daugiau kaip 40 metų tęsiasi rašytojo Balio Sruogos mylėtų moterų – žmonos Vandos, dukros Dalios, jau po jo mirties gimusios anūkės Aušrinės – draugystė su Viekšniuose gyvenančia Genovaite Daukšaite. Iš pradžių buvo tik laiškai, vėliau – susitikimai ir didžiulis prisirišimas, virtęs abipuse simpatija ir meile. Dalia Sruoga savo laiškuose Genovaitę vadina vienintele jų palikuone šiame krašte, artimesne už tikrus gimines.
KILĘ IŠ SENŲ LIETUVOS VALDOVŲ
Balio Sruogos žmonos Vandos Daugirdaitės tėvų dvaras buvo Bugių kaime, Mažeikių rajone, važiuojant Meižių ežero link. G. Daukšaitė rodo rašomąja mašinėle spausdintą tekstą su dabar jau Anapilin išėjusios V. Daugirdaitės-Sruogienės parašu. Čia ji trumpai aprašo savo šeimos genealogiją. Įdomu tai, kad Daugirdai yra kilę iš labai senų Lietuvos valdovų, kurie buvo žinomi jau bene Mindaugo laikais. Šeimos pradininkas Jonas Daugirdas buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto ministras, maršalas ir patikėtinis.
Vandos tėvas Kazimieras Daugirdas Bugių dvarą paveldėjo jau kaip trečiosios kartos atstovas. Dar jaunuolis, už tai, kad dalyvavo Lietuvos atgimimo judėjime, skaitė „Aušrą“, buvo išmestas iš Šiaulių gimnazijos. Negalėdamas gyventi Lietuvoje, veterinarijos gydytojo diplomą įgijo Charkove. Bugiai buvo išnuomoti.
Toliau savo atsiminimuose Vanda rašo: „1895 m. vedęs kaimyno Paulavičiaus dukterį Jadvygą iš Pavirvytės dvaro, su ja gyveno Šiaurės Kaukaze, kur Piatigorsko mieste 1899 08 04 gimiau aš.
Paskui jis gavo tarnybą Ukrainoje, aš ėjau į gimnaziją Kamenec Podolske. Mano tėvai svajojo grįžti į Lietuvą, bet iki pat Pirmojo karo caro valdžia neleido. Man pavyko atvažiuoti 1918 m., mokytojavau Šiauliuose, paskui dirbau „Lietuvos“ laikraščio redakcijoje Kaune. Tėvai grįžo į Bugius 1920 m. ir pradėjo gaspadoriauti. Aš mokiausi Berlyne, baigiau Kauno universitetą. Mokytojavau Kaune, paskui Vilniuje. Ištekėjau už poeto profesoriaus Balio Sruogos“.
SUARTINO LAIŠKAI
Kas vis dėlto suvedė Vandą Sruogienę, jos dukrą ir anūkę su Politechnikos mokyklos Viekšnių filiale ilgus metus dirbusia Genovaite Daukšaite. Pasirodo, tai buvo trečias asmuo – samdine Daugirdų dvare Smetonos laikais daug metų tarnavusi Ona Butkienė.
Po II pasaulinio karo ir visų negandų, kai Vanda su dukra jau buvo emigravusios į Ameriką, V. Sruogienė pradėjo rašyti laiškus į savo tėviškę ten likusiai gyventi O. Butkienei. Moterys pradėjo bendrauti, nes abi buvo panašaus amžiaus. Ona buvo beveik beraštė, tad vietoj jos laiškus Amerikon rašė Bugių kaimo „likterna“, jaunuomenės šviesuolis Valius Pranauskas. Iš jo raštvedžio funkcijas perėmė greta esančiame Rekečių kaime gyvenusi Irena Daukšaitė, vyresnioji Genovaitės sesuo. Dar po kelerių metų, kai Genovaitė ūgtelėjo, apie 1960-uosius, V. Sruogienei ir jos dukrai laiškus už Oną ėmėsi rašyti Genovaitė.
„Rašydavau apie kolūkių gyvenimą, apie Daugirdų kaimynus, apie Bugių kaimo gyvuosius ir išėjusiuosius, apie bažnyčios atlaidus ir šventes. Kai prasidėjo melioracija, parašiau, kad nugriovė daug senų trobų, kad kaimas labai sunyko. Po to kurį laiką Ona laiškų nebegavo. Kaip vėliau paaiškėjo, ne todėl, kad V. Sruogienė neberašė, bet todėl, kad laiškus pradėjo tikrinti“, – prisimena Genovaitė, už Oną Amerikon siuntusi laiškus 20 metų, kol tik O. Butkienė 1980-aisiais iškeliavo Anapilin.
Per laiškus užsimezgusi draugystė nenutrūko. Skirtumas tik tas, kad dabar susirašinėjimas tapo tiesioginis. Per jį Genovaitė sužinojo labai daug smulkmenų iš Sruogų gyvenimo.
JO MEILĖS NEIŠKEITĖ Į NIEKĄ
Anot Genovaitės, šios šeimos moterys Balio Sruogos vardo laiškuose neminėdavo. Tarp eilučių ji išskaičiusi tik tai, kad Vanda Balį labai mylėjo. 48 metų tapusi našle, ji į nieką neiškeitė jo meilės, liko jam ištikima iki mirties. Apie vyrą ji atsiliepdavo su didele pagarba.
Sruogos turėjo tik vieną dukrą, Dalią. Kai 1943-iaisiais profesorius Balys Sruoga, kaip ir daugelis mokslo žmonių, vokiečių buvo suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą Štuthofe, Daliai buvo tik aštuoniolika. Atsisveikindamas su žmona, jis pasakė: „Tik saugok mūsų dukrą“. Tai buvo paskutinis jų atsisveikinimas.
Vanda su Dalia parvažiavo į Bugių kaimą pas tėvą, pasiėmė iš ten porą arklių ir patraukė Liepojos pusėn. Vėliau pasiekė Vokietiją, kur, išgyvenusios apie penkerius metus, išvažiavo į Ameriką.
Pirmieji metai JAV Vandai buvo labai sunkūs. Istorijos mokslų profesorė, parašiusi ir išleidusi „Lietuvos istoriją“, iš pradžių dirbo valytoja ir tik beveik po 10 metų gavo savo išsimokslinimo vertą darbą: dėstė kalbas, istoriją, vėliau skaitė Lietuvos istorijos paskaitas Čikagos pedagoginiame lituanistikos institute.
Pasibaigus karui, 1945-aisiais rusai B. Sruogą išlaisvino. Jis grįžo į Kauną, vėliau į Vilnių, kur mirė taip ir nebesusitikęs su šeima. Pasak Genovaitės, Dalia savo vestuvių su neurochirurgu Jonu Gediminu Byla dieną per radiją išgirdusi, kad „Tarybų sąjungoje mirė rašytojas Balys Sruoga“. Tai buvo 1947 metai, kai Dalia su mama dar tebegyveno Vokietijoje.
LIETUVOJE LANKĖSI NE KARTĄ
„Tiksliai nepamenu kada, bet dar sovietiniais laikais V. Sruogienė, Dalia ir jos vyras J. G. Byla buvo atvažiavę į Lietuvą. 1969-aisiais Dalia pirmą kartą atvažiavo į Lietuvą su dukra Aušrine ir sūnumi Algiu. O kai ponia Vanda su žentu į Vilnių atvažiavo antrą kartą, su jais susitikti važiavome mudvi abi su Onute Butkiene. Jiedu buvo apsistoję viešbutyje. Laikas buvo suplanuotas. Vanda turėjo susitikti su savo buvusiu mokiniu Eduardu Mieželaičiu. Mes tik labai trumpai pabendravome, Byla nuoširdžiai apsidžiaugė susitikęs su Onute, iš ko aš supratau, kad šeimoje apie šią moterį buvo dažnai kalbama“, – susitikimo įspūdžius pasakoja Genovaitė ir prisimena, kaip maždaug prieš 25 metus Dalia su abiem vaikais buvo atvažiavusi į Viekšnius. Gyva dar tebebuvusi ir Onutė. Ji tada gyveno čia, Laižuvos gatvėje, kur dabar yra Genovaitės namai. Savąją namo dalį Onutė mirdama paliko Genovaitei, kuri iki tol gyveno Rekečiuose.
„Onutė mane labai mylėjo. Pirmą kartą ji mane pamatė 1944-aisiais, vos tik gimusią. Traukėsi frontas, vokiečiai mano tėvus iš namų buvo išvarę į Bugius, ir jie su manimi ant rankų atsidūrė Daugirdų dvare. Gimiau labai mažytė, tad mane pamačiusi Onutė negalėjo atsistebėti: „Ar tas kūdikėlis dar ir rankeles turi?“ Nuo to karto ji mane įsimylėjo ir nenustojo mylėjusi iki pat gyvenimo pabaigos“, – sako Genovaitė.
GYVI IR MIRUSIEJI SUGRĮŽO Į TĖVYNĘ
Sruogų šeimos moterys Lietuvoje lankėsi ir po nepriklausomybės atkūrimo. 1996 m., minint B. Sruogos 100-ąsias gimimo metines, pirmą kartą Dalia, Aušrinė ir jos dukra Alina aplankė rašytojo namą-muziejų Kaune. Dar po poros metų Aušrinė Byla su dukra Alina viešėjo Viekšniuose. Tąkart Aušrinė į Lietuvą parvežė savo močiutės V. Daugirdaitės-Sruogienės pelenų urną.
2001-aisiais iš Niujorko į Vilnių sugrįžo gyventi dvi moterys ir jauna panelė. Maždaug prieš 20 metų, išsiskyrusi su J. G. Byla, tėvynės ilgesiui neatsispyrė Dalia. Aušrinė, taip pat likusi viena, nusprendė gyventi su mama. Ir jauniausia giminės atžala, Dalios anūkė Alina, neatsiliko nuo šeimos.
Jos įsikūrė erdviame 7 kambarių bute Vilniuje, o savo nuosavybės – Sruogų dviejų aukštų namo Kaune – Dalia nesusigrąžino. Padovanojo valstybei. Jame dabar įsikūręs Balio ir Vandos Sruogų namas-muziejus.
Tiek Balio, tiek ir Vandos palaikai ilsisi tėviškės žemėje, Vilniuje. Nors Vanda mirė Amerikoje, kur buvo kremuota, bet pelenai parvežti į Lietuvą. Ji buvo pašarvota toje pačioje salėje, iš kur prieš daugelį metų Amžinojo poilsio buvo palydėtas jos vyras Balys Sruoga, o urna su jos palaikais užkasta jo kape.
VAIKYSTĖS ROJAUS NEBĖRA
Genovaitė padeda ant stalo pluoštelį laiškų, likusių pas ją iš susirašinėjimo su Dalia Sruoga. Beveik viską – laiškus, nuotraukas – ji atidavė Balio ir Vandos Sruogų muziejui. Tačiau ir tie, kuriuos Genovaitė išsaugojo, alsuoja meile ir šiluma. Visuose teiraujamasi apie Genovaitės sveikatą, visi jie baigiami geriausiais linkėjimais, žodžiais „apkabinu su meile, bučiuoju…“
Štai paskutiniame laiške iš už vandenyno, praėjus nedaug laiko po mamos mirties, Dalia rašo: „Vis dar tvarkau mamos archyvą, daug reikia peržiūrėti, surašyti, paruošti siuntimui į muziejų. Be manęs, jau niekas negalės kai ko atpažinti. Dienos vis greičiau lekia, vis mažiau sugebu darbų atlikti. Aplink išmirė beveik visi draugai, eina laidotuvės po laidotuvių. Vis daugiau lieka vienišų žmonių, o senatvėje vieniems labai sunku.
Aš bandau parduoti savo Kanados „rojų“, bet iš toli ne taip lengva. Mirė mano vasarvietės prižiūrėtojas, o man vienai ten tvarkytis jau būtų per sunku. Ir labai labai toli. Žinoma, gaila, nes vasaras teks praleisti Čikagoj, o jos būna nepaprastai karštos ir drėgnos.
Matai, ką padarė karas: netekau Bugių, netekau namo Kaune, buto Vilniuje… Nebėra kur dingti. Jeigu pavyks nuvažiuoti į Lietuvą, bandysiu Tave pasiekti“.
Jau grįžusi Lietuvon, Dalia prašo Genovaitės padėti išsiaiškinti, kaip Balio Sruogos raštai atsidūrė Viekšniuose. Apie juos norįs sužinoti Lietuvių literatūros institutas, kuris leidžia B. Sruogos raštus. Kažkas sakęs, kad tie raštai buvę užkasti Bugių kumetyne, po karo atsidūrę pas Biržiškų auklę Anusę, paskui Viekšnių mokytojas Jonas Aukštikalnis juos perdavęs į Vilnių. Dalia prašo ką nors sužinoti apie tą mokytoją: ar jis gyvas, kur jis dabar, gal kas nors jį atsimena.
Nuo 2003 iki 2004-ųjų vyksta susirašinėjimas dėl įamžinimo tos vietos, kur buvo Bugiai, kur gyveno Kazimieras Daugirdas. „Paskutinė kelionė į Bugius buvo tikrai slegianti, pasibaisėjau, kaip viskas nuniokota… Nieko nebeliko iš mano vaikystės rojaus… – rašo Dalia. – Norėčiau surasti kokį kalvį, kuris galėtų dideliam akmeny iškalti kelis žodžius. Man atrodo, kad akmuo yra tvirčiausias, ir raidės ilgiau išsilaikys. Padėtumėm jį prie kryžiaus – tai ir būtų geriausias paminklas bei atmintis“.
Šių metų rugpjūtį Dalia Sruoga atšventė savo 80-metį. Nors ją kankina įvairios ligos, moteris nepasiduoda ir rašo atsiminimus.
