Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Mažeikių viešojoje bibliotekoje vyko knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ pristatymas.
Jos sudarytoja žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė su mažeikiškiais pasidalijo prisiminimais apie daugiau nei dešimtmetį pažinotą dvasininką, politinį kalinį ir tremtinį, pirmąjį Vilniaus arkikatedros kleboną, atkurtos kunigų seminarijos rektorių, Vilniaus miesto garbės pilietį.
Išleista knyga – kaip grąžinta skola
Knygos autorę mažeikiškiams pristatė viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Dangira Undžienė.
Pasak jos, knygos autorė, K. Vasiliauską pažinojusi nuo 1989 metų, yra ir filmo apie šią iškilią Lietuvos asmenybę viena iš scenarijaus autorių. Taip pat R. Sakalauskaitė inicijavo skvero, skirto monsinjorui, įrengimą bei skulptūros pastatymą Vilniuje, prie šventojo Rapolo bažnyčios.
Praėjusiais metais išleistą knygą R. Sakalauskaitė neskubėdama rengė ketverius metus.
„Mus su monsinjoru daug kas siejo, bet turėjau vieną ypatingą statusą – buvau jo „šoferė“. Jis buvo mano draugas, tačiau jo laidotuvėse nedalyvavau, nes tuo metu studijavau Anglijoje. Ši knyga yra monsinjorui grąžinta skola“, – pasakojo ketverius metus rengtos knygos autorė.
Anksčiau nerašė, nes nenorėjo išduoti
Viešnia, prisiminusi savo bičiulystę su K. Vasiliausku, pasakojo, jog juto dvasininko draugystę ir globą.
„Tai buvo išmintingo žmogaus dėmesys man kaip augančiam vaikui, ką tik baigusiam vidurinę mokyklą, atvažiavusiam į Vilnių studijuoti, daug ko nesuvokiančiam.
Daug nutiko per tą bendravimą ir, kol jis buvo gyvas, aš apie jį beveik nerašiau. Būdama arti žinojau daugiau, o to rašyti negalėjau, nes būčiau išdavusi jį kaip bičiulį.
Būdavo, kad dirbant redakcijose redaktoriai sakydavo: monsinjoras vienur ar kitur dalyvavo, vieną ar kitą sutuokė. Ar tu žinojai? Na, žinojau, nepasakiau. Ir, kaip sakoma, gaudavau per kepurę. Bet ta draugystė buvo svarbesnė“, – paaiškino žurnalistė.
Tyrinėjo nutylėtus faktus
Knygą mažeikiškiams pristačiusi R. Sakalauskaitė dvasininką prisimena ir apibūdina kaip šviesų, daug ir sunkių gyvenimo išbandymų patyrusį, tačiau humoro nestokojusį žmogų.
Rašydama knygą, autorė sugalvojo patyrinėti tuos monsinjoro gyvenimo laikotarpius, apie kuriuos jis labai mažai pasakodavo, o paklaustas nutylėdavo.
Vienas tokių laikotarpių – gyvenimas Latvijoje. Dešimt metų po grįžimo iš lagerių politiniams kaliniams nebuvo leidžiama įsikurti Lietuvoje. Tad monsinjoras iš pradžių bandė į gyvenimą įsikabinti Baltarusijoje, bet nepavyko. Tada nuvažiavo į Daugpilį, esantį arčiausiai jo gimtojo Vabalninko.
„Prisimenu, priimdamas Latvijos prezidentą, jis yra sakęs, jog sovietmečiu kėlė Latvijos ūkį“, – prisiminė rašytoja.
O iš tiesų dvasininko gyvenimas Latvijoje buvo klaikus, lydimas užrašo pase: „Ypač pavojingas nusikaltėlis“. Su tokiu įrašu nei registracijos buvo galima gauti, nei darbo.
Trys latvės moterys
Autorę nustebino tai, kad Latvijoje pavyko aptikti dvasininko pėdsakų, rasti tris jį pažinojusias moteris, per kurias atsiskleidė trys monsinjoro gyvenimo pjūviai.
Pirmoji buvo vienuolė, eucharistietė, K. Vasiliauskui pasiūliusi prieglobstį traukinių stotyje. Antroji – jauna nėščia moteris, nenorėjusi gimdyti, kurią Ždanovo kolūkyje buhalteriu dirbęs kunigas perkalbėjo. Trečioji – jauna, su aštuonių mėnesių dukra viena likusi bibliotekininkė, kuriai jis teikė viltį.
Tačiau ir grįžus į Lietuvą dvasininkui nebuvo lengva. Iš pradžių jis abejojo, ar sugebės gaivinti žmonių tikėjimą.
Dvasininką prisimena ir mažeikiškiai
Pasak R. Sakalauskaitės, keliaujant po Lietuvą ir įvairiuose miestuose bei miesteliuose pristatant biografinę knygą, bendraujant su žmonėmis, iš jų tenka išgirsti daugybę prisiminimų ir liudijimų apie monsinjorą K. Vasiliauską.
Savo liudijimais su autore ir į pristatymą susirinkusia auditorija pasidalijo ir keli mažeikiškiai.
„Monsinjoras buvo tas gyvenimo vedlys, kuris mano širdyje gyveno ir toliau gyvena.
Prisimenu, atsisveikindami mes susitarėme, kad, kai aš lankysiuosi Vilniuje, užeičiau. Aš pasižadėjau, kad būtinai užeisiu. Bėgu pro jo namus ir – ai, monsinjore, neturiu laiko… Taip neturėjau laiko penkiolika metų, kol vieną rytą išgirdau, kad jo nebėra…
Tai čia atėjau su mintimi: darykime tai, ką galime, šiandien, kol dar galime. Per laiko neturėjimą netekau gražių susitikimų su monsinjoru, o būčiau dabar galėjusi daugiau papasakoti“, – pažintį su šia iškilia asmenybe prisiminė ir laiko bendravimui negailėti paragino Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos „Carito“ reikalų vedėja Aleksandra Kunickienė.
