Pasak Muzikos mokyklos teatrinio meno skyriaus mokytos Daivos Skaringienės (kairėje), Edita Zizaitė buvo pirmoji šio skyriaus mokinė. Autorės nuotrauka
Lapkritį Mažeikių viešojoje bibliotekoje vyksta kraštiečių kūrybiniai susitikimai su vietos bendruomene.
Praėjusią savaitę bibliotekoje su būriu į susitikimą atėjusių mažeikiškių bendravo teatro ir kino aktorė Edita Zizaitė.
Savo darbo nesureikšmina
Susitikime su Mažeikiuose gimusia ir užaugusia aktore dalyvavo jos mama ir sesuo, buvę mokytojai bei vaikystės draugai, moksleiviai ir aktorės kūryba besidomintys mažeikiškiai.
Keturiasdešimt trejų metų aktorė su vyru Jurgiu Damaševičiumi augina tris dukras. Dvi jaunesniąsias atžalas moteris atsivežė ir į bibliotekoje vykusį susitikimą.
Ekspresyvi, atvira, linksmai nusiteikusi E. Zizaitė renginio pradžioje jaudinosi. Nors, atrodytų, aktoriai yra pripratę prie žiūrovų dėmesio bei į juos nukreiptų žvilgsnių, pasakoti auditorijai apie save yra visai kas kita, nei scenoje atlikti vaidmenį.
„Visą laiką svajojau tapti aktore ir visada kur galėdavau, ten vaidindavau. Truputį mažiau mokiausi fizikos, chemijos ir tų dalykų, kurie man ne tiek rūpėjo. Daugiau dėmesio skyriau literatūrai, menams. Lankiau muzikos mokyklos teatro skyrių, o baigusi mokyklą ėmiausi žygių, kad ta mano svajonė išsipildytų. Ir jūs labai norėkite, siekite ir tikrai pasieksite to, ko norite“, – kalbėjo viešnia.
Tačiau savo pasirinkto ir nueito kelio, profesinės veiklos ji nesureikšmina ir laikosi požiūrio, kad aktorystė yra lygiai toks pat darbas, kaip mokytojavimas, žemdirbystė ar kitokia veikla.
Susitikti su aktore į biblioteką atėjo gausus būrys mažeikiškių. Autorės nuotrauka
Daug pokyčių išgyvenusi karta
Bendraudama su mažeikiškiais E. Zizaitė už perduotas žinias, įskiepytą meilę darbui negailėjo gerų žodžių pedagogams, ją mokiusiems čia, Mažeikiuose, bei akademijoje dėsčiusiems profesoriams.
Ji sako, jog teko įveikti nemažai pokyčių, pereinamųjų laikotarpių.
„Visiems pasakoju istoriją apie tai, kad įstojau į Lenino ordino konservatoriją. Vėliau, man dar tebestudijuojant, ji tapo Lietuvos konservatorija. Studijas baigiau Muzikos akademijoje. Na o šiandien ta pati mokymo įstaiga vadinasi Teatro, kino ir muzikos akademija“, – kalbėjo aktorė.
Permainų metą ji drauge su kurso draugais išgyveno ir tada, kai vos baigusiems studijas jauniesiems aktoriams savo grimasas ėmė rodyti rinkos ekonomika.
Iki tol buvusią nusistovėjusią tvarką, kad iš aktorystės kurso absolventų susiformuodavo vienas ar kitas profesionalus teatras, pakeitė nauja realybė: kiekvienas liko kovoti pats už save.
Atstovauja kitai kartai
Atsakinėdama į moksleiviams aktualius klausimus, pasakodama apie tai, kaip stojo mokytis aktoriaus meistriškumo, kaip jai sekėsi studijuoti, moteris akcentavo: aktoriaus darbas – tai anaiptol ne vien sukiojimasis prieš televizijos kameras.
Ir nors ketveri metai akademinio mokslo viešniai, panašu, prailgo, ji vis tik vertina įgytas žinias.
„Te neįsižeidžia jaunimas, tačiau dabartinės, jaunosios aktorių kartos suvokimas apie tai, kas yra aktorius, nekoks. Mus mokė, kad aktorius – ne tas žmogus, kuris save eksponuoja, o tas, kuris transliuoja žiūrovams mintį, idėją, neša šviesą, pamokymus. Tas, kuris domisi rašytojais, dramaturgais bei jų kūryba. Esame išmokyti, kad scenoje reikia savo buvimą pateisinti. Kai kas nors išeina į sceną, pasikeikia, o vėliau už tai dar gauna kokį nors „Auksinį scenos kryžių“, man tai sunkiai suprantama“, – nuomonę išsakė aktorė.
E. Zizaitės nuomone, neigiamas televizijos aspektas yra tas, kad ji, nors ir suteikia galimybę užsidirbti pinigų, aktorių, menininką, išsunkia lyg citriną. „Išsunktas“ aktorius tampa nebereikalingas, o į jo vietą pakviečiami kiti. Taigi, tenka gerai pasverti – vaidinti ar nevaidinti viename ar kitame televizijos seriale.
Rūpi mažų žmonių didelės tragedijos
Susitikimo su mažeikiškiais metu E. Zizaitė skaitė ištraukas iš Kristijono Donelaičio poemos „Metai“. Taip pat ir keletą Viktorijos Daujotytės kūrinių iš knygos „Gīvenu vīna“.
Aktorė sako, jog jai visada rūpėdavo ne didelių herojų likimai, o mažų, paprastų, nuskriaustų, paliktų žmonių didelės tragedijos. Būtent dėl to ji ir pasirinko skaityti šiuos kūrinius.
Vaikišką kūrinėlį susitikimo dalyviams vaizdžiai papasakojo ir E. Zizaitės penktokė dukra Morta.
E. Zizaitės vaikystės vasaros prabėgo Šilalės rajone, Kvėdarnoje. Anuomet būdavo pikta, kad tėvai visai vasarai ją išveždavo į kaimą.
„Tik kai užaugau, subrendau, supratau, kad tas kaimas – tai ir yra mano šaknys. Ten, toje žemėje, gamtoje, tame pažinime, tuose natūraliuose pavojuose – kad ir miške su daugybe gyvačių – yra mano esybė.
Beje, manau, kad vaikams reikia netrukdyti augti, nes jie patys geriau žino, kaip ir ką daryti. Tėvų pareiga – pakreipti juos tinkama linkme, nes dabar yra daugiau pagundų“, – mažeikiškiams pasakojo viešnia.
Geriausias vaidmuo – motinystė
Iš vaidmenų „Stalo“ teatre, serialuose „Giminės. Po 20 metų“, „Apie mus ir Kazlauskus“, „Rezidentai“, „Namai kur širdis“ žiūrovams pažįstama aktorė nesuka sau galvos apie nesuvaidintus svajonių vaidmenis. Neišgyvena dėl to, kad galbūt kartais nepateisina kieno nors lūkesčių, nekreipia dėmesio į replikas, kad galėtų dažniau ir daugiau rodytis televizijos ekranuose, viešumoje, scenoje. Jai svarbu pateisinti savuosius lūkesčius.
„Jeigu manęs paklaustų, kiek ir kokių vaidmenų sukūriau, atsakyčiau, kad mano geriausi vaidmenys – šeima ir vaikai. Mamos vaidmuo yra visam gyvenimui, nes vaidmenys teatre bei kine ateina ir praeina, apdovanojimai dulka spintose, o žiūriu į dukras ir suprantu: reikia laukti tęsinio“, – šypsodamasi sakė aktorė.
Kita vertus, ji pripažįsta, kad derinti motinystę ir aktorystę nėra lengva. Ypač kai šeimoje – du aktoriai. Pasinėrus į kūrybą, nelabai norisi grįžti į buitį, į rutiną.
Literatūrinį pasveikinimą viešniai ir žiūrovams dovanojo Gabijos gimnazijos moksleiviai ir mokytoja Genovaitė Valantienė. Autorės nuotrauka
Dalyvavo buvusios mokytojos
Gabijos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Genovaitė Valantienė E. Zizaitę prisimena kaip aktyvią įvairių mokyklos renginių dalyvę.
„Būdavo taip, kad mokiniai pasiruošdavo eiti į sceną, susirikiuodavo, o Editos nėra. Visi pradėdavome nerimauti, nervintis, kur ji dingo. Ir tik tada, kai jau reikėdavo eiti į sceną, ji iš kažkur atsirasdavo. Ir viskas jai kuo puikiausiai pavykdavo“, – pasakojo G. Valantienė.
Gabijos gimnazijos mokiniai susitikimo dalyviams skaitė Sigito Parulskio ir Justino Marcinkevičiaus mintis apie prisiminimus.
Susitikti su savo buvusia mokine E. Zizaite atėjo ir Vytauto Klovos muzikos mokyklos Teatrinio meno skyriaus mokytoja Daiva Skaringienė. Ji prisiminė: mokykloje įkūrus teatrinio meno skyrių, E. Zizaitė buvo pirmoji mokinė.
„Ji daug metų buvo pavyzdys, kaip reikia siekti savo svajonės. Visada savo mažiesiems artistams sakau, kad į aktorystę stoti turi tie, kurie aktoriais tapti nori taip, kaip norėjo Edita. Džiaugiuosi, kad turėjau tokią mokinę, nes mes, mokytojai, visada mokomės iš savo mokinių. Smagu, kad tu esi mano pratęsimas“, – kreipdamasi į viešnią kalbėjo D. Skaringienė.
Vyksta susitikimų ciklas
Viešojoje bibliotekos kolektyvas tris lapkričio vakarus paskyrė kultūrai neabejingų mažeikiškių ir iš čia kilusių menininkų susitikimams.
Praėjusią savaitę prasidėjusį susitikimų ciklą „atidarė“ E. Zizaitė. Vakar bibliotekoje vyko rašytojos Violetos Šoblinskaitės kūrybos vakaras. Lapkričio 17 dieną, 17 valandą, visi kviečiami į susitikimą su režisieriumi Vytautu Mikalausku.
„Tikimės, kad šie susitikimai ir toks paprastas, nuoširdus pabendravimas bus malonus abiem pusėms – ir iš Mažeikių kilusiems svečiams, ir į susitikimus atėjusiems bei ateisiantiems mažeikiškiams.
Manau, kad kartu pavaikščiosime jų vaikystės, jaunystės takeliais, mokyklų koridoriais. Pasikalbėsime ir apie tai, ką mūsų svečiai veikia ir kuo gyvena šiandien“, – sakė bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Dangira Undžienė.
Nida PUKELIENĖ
