Grėcatė Aušra, Jočatė Vėlėjė ir Kleinauskienė Gražina
Šnekėno tris nepatėžosės muotrėškas. Vėina iš anū muok siūtė, kėta muok vėlna veltė, vu tretiuoji muok juodinietė ir tor sava žirgyna.
Vėsas trys gyven Seduo. Vėsas trys nuorietuom pragyventė iš tuo sava puomiegė, katras galietom būtė ir paslauguos verslos, bet ni vėina iš tuo nepragyven. Nikāp nesulauk dėinuos kumet lėtovē igaus pruota nauduotėis sava žmuoniū paslauguoms, ka pradiejė geriau gyventė geresnė drabožė nuories, poušēs tėkro vėlno ar runkuom paišyto sėlko, puonėškā jausės unt žėrga nogaro..
GRĖCATĖ Aušra:
– Siūtė tėka nu maža. Kou tik mama nelėipė būtė: seselė lėguoninie, muokytuojė, vetėrėnarė, vu aš sava – būso kriaučka i kvit. Baigiau Klaipiedas siuvieju muokykla, dar baigiau i Šiauliūn universteta, mėginau muokytėis i medicinas muokykluo, bet vėsumet tėka tik kriaučiaus amats.
Gėminie rondo daug douna valgiusiu iš sava runku darba: pruobočios bova gers klumpdirbys, pruobabūnė audiejė, nieriejė, siuvinietuojė, diedė – gers batsiuvys, buočios truobas statė, baldus dėrba, ciuocė batus siova, tieva giminie irgi dėdiuojė dalis pri rūnku darba. Matyt, teka i monėi amatininka kraujė.
Bet a to gali iš siovėma „unt savės“ pragyventė? Nuejės i siuvykla, zoikė ašaras gausi, vo siediesi pri siovamuosės kiaura dėina akis varvindams. Išvažiavau i Londona. Tėn dešimt metieliu pri siovamuosės atpyliau.
Nier tėn tū pyragu. Savininks ir tėn nuor kou mažiau muokietė ir praša kou ėlgiau, kou daugiau siūtė. Bet tas nedaug yr nepalygėnams so lėtovėškuom alguom. Tėn už valonda liūb gauso api 10–13 svaru. Taisiau veselėnės jopelės, siovau kuostiumus vyrams. Dėrbau so garsiausēs pasaulė maduos numū drabožēs. Pasitaikė i dideliū žvaigždiū. Pataisiau kuostioma patēm Džeimsou Bondou (artists Daniel Craig). Neišpeikė…
Brongos tėn pragyvenėms: bota somdā, šmuota pravažiouni i darba i atgal, pavalgytė reik… Jeigo atvažioun žmuogos užsidėrbtė, niekor nein, niekor nevažioun, jokiū pramuogū, ta susitaupa. Vu je nuori kāp žmuogos atostuogautė, i koncerta, i bara nueitė ne prūdās to tėn sotaupysi.
Parvažiau nomėi. Pamėgėnau siūtė. Neėlgam užtekau siovėnė. Nenuorēs siūtė posveltiou, bet ir Londana kainu neužsišaukiau. Į kriautovė nuejos – vėskas brongos, vu vėins nu kėta esam pagatavė vėskūn veltou gautė.
Isidarbėnau viešbutie administratuorė. Lauko, gal nebtuolėi laiks ka pakyries žmuonims kinietėškās ar torkėškās pastrajēs rėdytėis. Juk nedidelis strajos tėi pėgė draboželē.
JOČATĖ Vėlėjė:
– Pagal tieva eso žemaitė, vu pagal mama aukštaitė. Ir dėdelē tūn padalėjėma jūnto. Žemaitėškā gal sakytė nešneko (vakā tor rokoutėis muotėnas kalbo), bet sava jausėno, pasaulė sopratėmo eso tėkra žemaitė.
Mona giminie žmuoniū linkusiu i mena kāp i nebova. Vu gal tēp gyvenėms sudieliuojė ka nebova pruoguos menams pasireikštė. Bet aš nu maža miegau vėsuokius nieknėkelius dėrbtė, paišytė. Atmeno atvažiava i mona gymtus Tirkšlius dailininks Švažos. Tumet bovau pėnktuo klasie. Unt sėinas bova sokabintė vakūn paišytė paveikslelē. IŠvažos, apveiziejės paruodelė, nuoriejė so monėm susitėktė. Bet tou laiko bovau isimyliejusi fizėnė muokytuojo i kāp tičiuom tas sositėkėms turiejė būtė vėituo fizėnė pamuokuos. Numojavau abijuom rūnkuom ir ištašiau i fizini. Kas tėn žėna kūn tas dailininks būto so monėm šnekiejės. Gal su dėdioujo meno par ton meilė prasilėnkiau….
Muokiaus dėdelē gerā, bet bėngdama muokykla aiškē žėnuojau ka nebūso muokytojė i gydytuojė, vu vėskas kėtkas bova iduomē. Mama bova našlie so dom vakās, ta rinkaus žemėška profesėjė ka darbs būto garantouts – Kauna politeknikas instituts automatizavėma inžinierios chemėjės pramonie. Ta bėnt artėi mena! Bėngusi išvažiavau i Juonava. Tėn dėrbau ne pėlnus do metus, bet už tat Mažėikiu naftuo atpyliau vėsus 25. I gražē, bet ne sava žuodēs pasakyso „atšuokau ne sava rauduonās batelēs“.
Ka prasidiejė partvarkymā pajotau, kad pėnsėjės pruojėktavėma skyriou nesulaukso. Viel muokiaus, dabar jau menus Šiauliū universite. Par vėsus naftuo dėrbtus metus mezgiau, nieriau, siuviniejau, dariau karpytus paveikslus. Vo priš išeidama pradiejau veltė iš vėlnas.
Dovėnū gava draugā i gėmėnės, tėi pradiejė iš monės pėrktė ka galietom kityms duovėnuotė. Pėrmėjē užsakymā, pėrmėjē „unt savės“ uždėrbtė piningā… Vielėms yr fizinis darbs, ka pavargsto, ka reik iš naujė savi pakriautė jemo i ronkas sėlka. Galio anūn paišytė, galio tėkrās augalūn lapās atspaustė.
Mona menou vu karto i mona amatou reik dėrbtovės. Gyvenau Mažėikiūs vėina kombarė butė. Vėlno bova apejė vėsė pašalē i mona blakstienas… Nusipėrkau Seduo posė truobuos, toro atskėrā dėrbtovelės, ka i nedėlė patalpelė, bet vės geriau.
Mon vėskas gerā sekas, užtekto ir užsakymu, bet bieda yr ta, kad nenuoro dėrbtė „nu ronkas“, kāp fabrėkė. Jeigo negalio dėrbtė atsileidusi, jeigo reik greitā – padėrbo, bet jautous tēp ka nepaduoro žmuogou tūn darbieli atnešos ruodytė. Vu ka dirbi ne greitā, su atsidevėmo, so meilė ne daug tenuveli, nedaug nupaišā. Atruoda kas tėn ne mens – šliorelės, veilokelē ar kuokė puodėškelė, keporėlė, šalikielis, bet je nuori dailē reik šėrdėis idietė.
Nenuoro dėrbtė bi kāp, mon tor būtė iduomē, nikumet nevelo a nepaišau vėinuodu darbieliu. Nedėrbo ka nenuorēs. Mona darbielis tor neštė žmuogou jaukoma, gražoma, vo nebūtė tik šēp apavo, šēp pėrštėnė ar fabrėkėnio šaliko. Sava darbelius vadėno kasdėinybės meno. Už mona ronku darba, už mona idieta širdi kol kas nier sumuokama.
Ronku darbs nier tėik vertėnams, ka iš anuo galietumi gerā , dabar saka, uorē gyventė. Gyventė galio ir tou šėndėin džiaugous. Ir aš galvuojo, kad gal dar solaukso tuos dėinuos ka žmuonis nustuos ėiškuotė kas pėgiau, kor akcėjės…
KLEINAUSKIENĖ Gražina:
– Pėnkiū metu da neturiejau vu pri arkliū jau pouliau kāp sudegusi. Maža da bovau, ka buočios mėrdams pasakė: „Ateis tuoki dėina ka ta mergelė sava žemie unt sava žėrga juos“.
Tuolėi da bova iki tarybu valdžiuos nuvėrtėma, bet, matytė, aiškiaregystės duovėna buočios turiejė. Atejė ta dėina. I sava žemė toro, i žirgyna pasistatiau i puikiū žėrgū prisipėrkau. Išsipėldė mona didiuoji mažū dėinū svajuonė. Vu juk daug kas netikiejė, tik aš vėina vėsumet žėnuojau ka tēp būs.
Su žmuogaus nuorās yr tēp: negano. Ir vėina ir trijū, keturiū bova negano. Dabar toro 13 žėrgū Prisikūriau, prisisvajuojau: turieso žirgyna, turieso juojėma instruktuoriu, pati juodinieso. Važious žmuonis vakās vedėnė. Tam reikalou ir maža žirgieli puoni toro. Tuoks linksmos, joukings… Bet nier tēp kāp nuorietomēs. Sudietė reik šmuota, vo atsijymtė nebeišein.
Žėrgā i žėrgyns – ne pėgos malonoms. Brongē kaštoun pats žėrgs, anuo pastrajē pri balna, pašarā. Vu jeigo reik gydytė i dar rėmtesnė lėga pasitaika, ta piningus abijuom saujiem dalini. I nesergont reik vaistū ir vėtėrėnuoriaus – lėguoms už akiū užbiegtė. Kalvis kuožna mienėsi reikalings.
Patkavu priveiziejėms i kaštoun daugiausē. Pėgē pri žirgieliu nieka negausi. Žmuonis reik sumdytė žirgyna priveiziejėmo: tėik yr darba ka vėins neapėisi.
Vu žmuogos atvažiavės pajuodinietė, nuor kou pėgiau. Ni Kauna ni Klaipiedas kainu Seduo negausi. Bet dėdžiausi bieda, ka žmuonis Lėtuvuo da neatrada jodiniejėma malonoma.
Nesopront kuoks ta yr džiaugsmos siedont unt žėrgelė nogaras zuovada praliektė par lauka, pavargos paržingsnioutė. Juk karto tas yr i sports i savuotėšks mens. Tėik veizontem teik juojėntem.
Mona žirgyna pu biški atrond fotografiju miegiejē. Atvažioun veselės fotosesėjē. Kāp duovėna gėmėma dėinuos pruoga, šv. Kalėdų pruoga yr paduovėnuojems pajuodiniejėms. Bet da retā sulauko ka rimtā, sistemingā, so išmanymo žmuonis juodinietom. Jeigu neturiečiuo vyra, katras daug ir ėlgā dėrb ne Lėtuvuo, senē jau „nebžaisčiuo“ žirgyna. Iš sava puomėgė pelna da netoro. Tik pradedo rynktė avėžioms…..
Juodama vės galvuojo: ateis, tėkrā ateis tuoki dėina, ka žmuonis supras kuoks yr didelis malonoms veizietė į pasauli nu pabalnuota žėrga nogaras.
Medeikāte Jurāte
Poslapi žemaitėškā sorėktavuojė Mažėikių rajuona laikraštis „Santarvė“.
