Šisbeitauskas
Artėjančių gražiausių metų švenčių šurmulys įsibėgėja. Kiek čia beliko: lygiai po savaitės sėsime prie šventinio Kūčių stalo, o po jų – jau ir Kalėdos.
Na ir kas, kad orai žiemos mums kol kas nerodo, apie žiemos šventes byloja padidėjusios eilės parduotuvėse. Čia prieš vėją nepapūsi: yra taip, kaip yra. Bet būtų daug geriau, jeigu prekybininkai, matydami vis didėjantį klientų srautą, prekybą organizuotų lanksčiau ir sparčiau. O resursų tikrai yra. Viename populiariausių prekybos centrų tikrai keistai atrodo, kad per patį piką, pavakare, kai kurios kasos nedirba. Matyt, pamainą baigusi pardavėja lyg niekur nieko šveičia savo darbo vietą, o žmonės, stovėdami ilgoje eilėje, spėlioja, ar ji sės į kasą ir ar nereikėtų pulti kaip išganymo prie jos darbo vietos. Deja, kasa lieka tuščia. Tad jei toks klientų srautas, ar nereikėtų parduotuvės valdžiai pagalvoti, kad į darbą baigusios kolegės vietą sėstų kita pardavėja. Ir tų tuščių kasų prieš šventes nebūtų.
Šūkis teigia, kad apie mažą kainą pagalvota, bet kodėl nepagalvota apie ja pasinaudoti norinčius klientus ir jų patogumą?
Dar labiau susierzinimas kyla, kai dėl vieno pirkėjo kitiems eilėje tenka laukti dešimt papildomų minučių: jei stovi pirmas ar antras eilėje, juk nenupulsi prie kitos kasos. Tokią situaciją teko stebėti visai neseniai. Viena moteris pageidavo, kad iš jos kortelės būtų nuskaičiuota dalis pinigų, o likę pervesti į naują parduotuvės kortelę. Na ir prasidėjo! Kasos aparatas iš pradžių klausė visų pardavėjos nurodymų, o po to užsispyrė ir pradėjo streikuoti. Paskui užsispyrė ir klientė, reikalavo, kad jos noras būtų išpildytas: esą pirkusi kelias prekes vien dėl to, kad galėtų sutvarkyti visus su ta neraliuota kortele susijusius reikalus. Nesuprantu vieno: kodėl tai moteriškei tvarkyti reikalus prireikė tada, kai parduotuvėje didžiausias pirkėjų antplūdis.
Ačiū Dievui, padedant kolegėms, kasininkei pavyko šiaip ne taip sutvarkyti „užsispyrusios“ kortelės ir jos savininkės reikalus, ir eilė vėl pajudėjo.
Bet pirkėjų, stovėjusių eilėje, nuotaika buvo jau nekokia. Kartėlis širdyje liko. Tokios, atrodo, menkos smulkmenos, sudrumsčia žmonėms nuotaiką, ypač apmaudu, jei ji iki tol buvo gera…
Ai, kad ir kaip ten būtų, tegul lieka tai tik maža nesusipratimų smulkmena. Tokių mūsų gyvenime pasitaiko ne viena, bet reikia stengtis jas pamiršti.
O šventės artėja… Apie tai skelbia ir prieš savaitėlę įžiebta pagrindinė miesto eglė. Skambėjo sveikinimai, muzika, nepaisant įkyraus lietaus, mažeikiškiai buvo nusiteikę šventiškai. Ir kažkaip keistai atrodo žmonių sakymai, kad Kalėdų eglutė įžiebta per anksti. Net vienas komentaras po straipsneliu apie eglės įžiebimą interneto tinklalapyje apie tai byloja… Nesuprantu, ar tas komentatorius gyvena ne mūsų laikais ir nežino, kad kalėdinės eglės visame pasaulyje buvo įžiebtos dar anksčiau, ir kad šventinė nuotaika, švenčių šiluma žmonėms pradėta skleisti vos ne iki pusantro mėnesio anksčiau iki jų… Bet visada atsiras tokių, kurie bet kokiais, kad ir džiugiais gyvenimo momentais sakys, kad tai yra negerai, ras bet kokių priekabių ir būdų, kaip į medaus statinę įkrėsti bent lašelį deguto…
Ir dar apie tuos komentarus: po kai kuriais straipsniais jie tokie pikti ir pagiežingi, kad tikrai neatrodo, jog gyvename advento laikotarpiu ir turime būti pakantūs, atlaidūs ir tolerantiški vieni kitiems… Juk mes nesame ir negalime būti visi vienodi, tad jei kažkas atrodo ne taip, nebūtina išsilieti ant vieno ar kito žmogaus, juolab nesusimąstant, ar visada esame teisūs… Ir vėlgi, kaip sako viena kolegė, jei mes visi vienodai mąstytume ir elgtumės, būtume robotai.
Gaila tokių tautiečių, nesugebančių net per šventes įžvelgti kažką gražaus, kažką nekasdieniško ir praskaidrinančio mūsų pilką kasdienybę.
O jei kalbėtume apie mūsų gražuolę eglę, juokais norisi pastebėti, kad dienos metu, kai nešviečia ją puošiantis girliandų rūbas, atrodo, kad ji apkabinėta gėrybes nešančiomis pintinėmis.
Bent jau tokią nuomonę girdėjau ne iš vieno mažeikiškio. Tik dar kartą noriu pastebėti, kad taip žmonės juokauja ir tikrai nenori prasidėti su jokiais deguto šaukštais…
Šventės šventėmis, Kalėdos Kalėdomis, bet iš tiesų tuo laikotarpiu laukiame kažkokio stebuklo. Nors jais tokio amželio būdamas turėčiau nebetikėti, bet laukiu jo ir aš. Viena mano kolegė padovanojo atvirlaiškį, kurį užpildžius galima laimėti naujutėlaitį šaldytuvą. Tokius atvirlaiškius perkant vokus esą galima gauti spaudos kioskuose. Gautą dovanėlę aš, žinoma, užpildžiau, o atiduodamas ją į kioską, paprašiau dešimt vokų: viltis – kvailių motina. IR KĄ JŪS MANOTE? Kioskininkė man nepasiūlė nė vieno mano išsvajoto atvirlaiškio. Susipratęs, kad, liaudiškai sakant, „išsidūriau“, net nedrįsau jo paprašyti. Ai, tegu atitenka tas šaldytuvas kažkam kitam: gal jis jam labiau reikalingas, nors ir manasis pirktas vos ne iš pirmojo atlyginimo…
Nedrįstu spręsti, kiek metų mažeikiškiui Petrui G. ir ar jam reikia šaldytuvo, bet laiške prisistatęs mano senu pažįstamu, jis džiaugiasi akyse pagražėjusia Žemaitijos gatve, o kartu pastebi, kad ne viskas toje gatvėje gerai. Ties šios gatvės 37-uoju namu po gatvės rekonstrukcijos išasfaltuotoje mašinų aikštelėje atsirado nemažas ežerėlis. Ją ne kartą, vaikštinėdamas šia gatve, pastebėjau ir aš.
Ką gi, gerbiamas Petrai, būkim optimistai ir tikėkimės, kad tą potvynį pastebės ir Žemaitijos gatvės renovaciją prižiūrintis Savivaldybės administracijos valdininkas ponas Arūnas. Ir ar jis imsis kokių nors sprendimų, tai tebūnie jo sąžinės ir profesionalumo reikalas.
Švenčių laikotarpis gal niūrus tik dėl to, kad vis labiau ilgėja vakarai ir naktys, tad tamsiu paros metu gatvėse esame nesaugūs. Ar tik ne dėl to ketvirtadienio rytą Mažeikiuose net keliose vietose pėsčiųjų perėjose automobilių buvo partrenktos garbaus amžiaus močiutės: viena avarija įvyko Draugystės gatvėje, prie prekybos centro „Maxima“, antroji Birutės gatvėje, senamiestyje, sankryžoje ties Muzikos mokykla. Tose vietose nebuvo apšvietimo, tad vairuotojams reikėjo važiuoti itin atidžiai. Ir nors keista, bet vakar rytą prie vienos nelaimę atnešusios perėjos jau švietė žibintas, o prie kitos budėjo pareigūnas. Taip ir norisi paklausti: ar reikėjo laukti nelaimės, kad padėtis tose vietose pasikeistų?
Laukdami švenčių, būkime budrūs visi: tiek vaikščiojantys, tiek sėdintys prie automobilio vairo, tiek būdami šalia vienas kito.
