Šisbeitauskas
Kaip pagal tvarkaraštį: nuo pirmadienio dangus uždėjo griežtą veto užsitęsusiai bobų vasarai ir auksiniam rudeniui. Saulė dar retkarčiais bando kyštelėti nosį iš po debesų, bet naudos jokios – vis tiek šalta. Ko norėti – baigiasi antrasis rudens mėnuo, tad pats laikas pamatyti jį kitokį. Ir taip šilti orai šį rudenį mus ilgai lepino. Skeptikams, kurie piktinasi dėl subjurusių orų, sakau, kad nereikia norėti bobų vasara džiaugtis iki pat Kalėdų – gamta tvarkosi pagal savo dėsnius. Šiais metais turime būti jai dėkingi – tokio ilgo, šilto ir gražaus rudens seniai nėra buvę.
Kita su rudeniu susijusi tema, mano galva, šildyti daugiabučius pradėta per anksti – kelias vėsesnes dienas tikrai būtume iškentėję… Bobų vasaros savaites šilumos namuose tikrai nereikėjo – radiatoriai buvo vos drungni, bet skaitiklis jau paleistas… Taigi ir mūsų pinigėliai į šilumininkų sąskaitą jau kapsi.
Gražios rudens dienos Mažeikiuose nepraėjo šiaip sau – sulaukta ir gražių renginių: kino mėgėjai buvo pakviesti į lenkiškų filmų festivalį, puikiais renginiais džiugina tebevykstantis meno festivalis „Mažeikiai 2018“. Vieną jų kažkas pavadino viso festivalio „vinimi“, tai yra, kažin ar geresnio muzikinio renginio šiemet sulauksime. Iš Barstyčių kilęs žemaitis Saulius Petreikis su savo draugais parodė tokį koncertą, kuris visiems turėtų įsiminti ilgam – tai dar kartą įrodo, kad žemaičiai iš tiesų ne iš kelmo spirti ir ne kiekvienas, kad ir iš kur jis būtų, sugeba taip sužavėti daug mačiusius Mažeikių žiūrovus.
Kai kuriuos žiūrovus vis dar norisi barti: prieš šį koncertą vedėjas labai aiškiai paprašė išjungti mobiliuosius telefonus, net pajuokavo: neišjunkit jo tik tuo atveju, jei itin norit, kad ir atlikėjai, ir žiūrovai atkreiptų į jus dėmesį. Kaip aiškiau pasakysi? Per kitą koncertą nutildyti mobiliuosius paprašė net vienas iš atlikėjų. Ir tai nepadėjo. Abiejuose renginiuose išgirdome salėje skambančius telefonus. Nežinau, kaip kitiems, bet man dėl tokių žioplių gėda prieš atlikėjus. Negi reikia įvesti griežtą tvarką ir su mobiliaisiais telefonais į salę neįleisti? Jeigu jau esi toks išsiblaškęs ar negerbi nei savęs, nei kitų, būk malonus – telefoną palik rūbinėje… Įsivaizduoju, kiek atsirastų nepatenkintų nauja tvarka. Bet jos reikia laikytis, kad ir kaip nepatiktų.
Dar kartą grįžkime prie gražaus rudens – vieną tokią dieną mikrorajone buvo atidarytas Vyturių takas, šalia kurio bus įamžinti mūsų rajono moksleiviai, savo mokslo pasiekimais bei įvairiais talentais garsinantys Mažeikių rajoną, o gal net Lietuvą. Pirmoji pavardė prie to tako jau atsirado.
Bet eilinį kartą įsitikinome, kad iniciatyva visada sulaukia ne tik pritarimo, bet ir kritikos – kai kam pasivaideno, kad neaukšti mūriniai postamentai su metalinėmis lentelėmis nėra gražu, kad, laikui bėgant, kai nominantų bus daugiau, ta vieta taps panaši į… kapines. Esą vaikščiosime tarp tų paminklų kaip kapinėse ir stebėsime, kas juose įamžinta.
Nežinau, kaip kitiems, bet man atrodo, kad toks jaunų žmonių pagerbimas geriau nei kokia Žvaigždžių alėja Holivude ar Nidoje, kur žymių žmonių pavardės atsiduria po praeivių kojomis. Ir tegu skeptikai, užuot kritikavę ir jau pavėluotai reiškę savo mintis, pasiūlo ką nors originalesnio. Lengva mojuoti ietimis, kai mūšis jau pasibaigęs. Man tas Vyturių takas atrodo gražus sumanymas, tik reikėtų paprašyti miesto valdžios, kad kiekvieną savaitę juo pasivaikščiotų aplinką tvarkantys žmonės – šalia tako esančios šiukšlių dėžės labai dažnai būna perpildytos, tad atliekos išmėtomos aplinkui. Tai tikrai kenkia ir gražiam tako pavadinimui, nekalbant apie pagarbą čia įamžintiems jauniems žmonėms.
Apie gražias rudeniškas šventes dar ne viskas. Tą pačią Vyturių tako atidarymo dieną nenuilstančių entuziasčių klubas „Mano namai“ vėl pakvietė mažeikiškius į senamiesčio parką pasidžiaugti jų ir bendraminčių iš gamtos gėrybių sukurtomis grožybėmis. Ne veltui ir šventinė paroda vadinosi „Gamtoje iš gamtos“. Džiugu, kad prie tokios veiklos prisijungia ir jaunimas – vaikai ir moksleiviai – jų sukurtus darbus parke taip pat pamatėme. Tai reiškia, jog auga graži karta, besimokanti puoselėti grožį ir suprantanti, kad puošti savo aplinką galime visi, kad gražūs dalykai atsiranda ne iš kažkur, o yra kuriami mūsų visų rankomis. Tik kažkas turi paskatinti veiklai. Tą „kažką“ mieste seniai turime – lieka tik sekti klubo „Mano namai“ pavyzdžiu.
Spalio viduryje paskelbta žinia, jog pagaliau su rangovu pasirašyta sutartis dėl sporto ir pramogų centro statybos mūsų mieste ne visų mažeikiškių buvo sutikta palankiai. Esminis klausimas yra, kas finansuos šios arenos statybą, nes, kiek supratau, Vyriausybė dar nėra pažadėjusi lėšų. Tad kai kas ir suabejojo, iš kur bus paimti tie milijonai. Būtų liūdna, jei gražūs ketinimai nueitų šuniui ant uodegos, o žinia apie sutarties pasirašymą liktų atmintyje kaip kažkieno priešrinkiminis manevras. Kuo baigsis ši istorija, parodys laikas, būkime optimistai ir tikėkimės, kad sutarties pasirašymas tikrai nėra priešrinkiminis triukas ir su Vyriausybe dėl statybos darbų finansavimo vis dėlto pavyks susitarti.
Ateinančią savaitę mūsų laukia viena nedarbo diena – Visų Šventųjų, tad įprastos savaitės darbo ritmas bus sutrikdytas. Lapkričio 2-osios – Vėlinių šventės, kaip nedarbo dienos, dar teks palaukti – politikai sprendimo greitai priimti nežada, svarstys tai tik gruodį.
Tikėkimės, kad šį savaitgalį paskutinį kartą pereisime prie žiemos laiko. Tad šeštadienį, prieš eidami miegoti, nepamirškite laikrodžių pasukti viena valanda atgal ir mėgautis ilgesne naktimi.
