Ant sofos

Kai vienas politikas mums pasakė „Nusipelnėme gyventi geriau“, mes ėmėme ir patikėjome. Gal jis turėjo galvoje save ir savo aplinką? Šeimynykščius, gimines, draugus, kitus artimuosius? Jie nusipelnė, o mes čia kuo dėti?
Ant sofos prieš mane pusiau gulomis sėdi vyriškis, kuris mano, kad politikas kalbėjo būtent apie jį. Pakalbėjo, pakalbėjo, visi išbalsavo. O šiandien kas? Liko tik šūkis. Kaip priekaištas, kaip atšipęs peilis, kuriuo norėtum persipjauti venas, bet kad ir kiek džyrintum – neišeis.
Tas šūkis iki šiol verčia judėti ne itin savikritiškas smegenis kažkokia ydinga kryptimi. Jei mes nusipelnėme, bet negyvename, o kažkas gyvena, tad gali būti, kad tą visą pelną jis pasiėmė sau? Kokius žinome būdus teisingai paskirstyti gėrybes?
Prisimenate anekdotą apie į kelių policiją atėjusį naujoką, susirūpinusį savo matematikos žiniomis? Patyręs kolega jam paaiškina, kad sudėties ir daugybos veiksmų praktikantas galįs nekartoti, „keliukams“ svarbiausia – atimti ir padalyti.
Panašu, kad ir mano pašnekovas yra pasiryžęs nevargti dėl sudėtingų operacijų. Jam svarbu, kad iš tų, kurie turi daugiau, būtų paimta, o dalijant kas nors netyčia nepamirštų jo, nelaimėlio.
Prieš porą valandų perskaičiau Eltos tinklalapyje žinutę, kad „Forbes“ paskelbė turtingiausių amerikiečių sąrašą. B. Geitsas – pirmasis tame sąraše, o jo turtas šiandien vertinamas 53 mlrd. JAV dolerių. Kiti 399 piliečiai turi ne mažiau nei milijardą. Ar mane ir jus tai labai sujaudino? Manau, kad ne.
Tad kodėl, paklausiau savo pašnekovo, jį taip jaudina kaimynų namas su dviem pirtelėmis ir baseinu?
Prieš porą dešimtmečių apie milijonierius tik skaitėme, tačiau gyvo oficialaus turtuolio vis nepasisekdavo sutikti. Dabar jau pažįstu kelis milijonierius. Net ne iš žurnalų ar televizoriaus. Taip, galima pavydėti namo, kontoros ar mašinos, tačiau vargu ar kas pavydi nuolatinio darbo ir rūpesčio. Nes jei nori visada turėti pinigų, jie turi kažkaip daugintis. Natūraliu būdu pinigai nesiveisia, juos visais įmanomais būdais reikia priversti tai daryti. Tad jei sutiksime, kad procesas „pinigai turi gaminti pinigus“ nėra savaiminė reakcija, suprasime, kiek energijos, proto ir atkaklumo reikia, kad būtum bent vietinės reikšmės turtingųjų sąraše.
Norėčiau tokio gyvenimo? Galbūt. Tokio darbo? Tokios atsakomybės? Vargu.
Mano pašnekovas didžiąją gyvenimo dalį guli ant sofos ir kuria planus, kaip praturtėti, tačiau pakilęs visada suranda galybę šio proceso trukdžių. Jis pavydi laimės kūdikiams ir niekina varguolius. Save kartais laiko „gimusiu ne tuo laiku“, „laisvu ir nepriklausomu menininku“, „nemokančiu lipti per galvas specialistu“. Tai jo autotreninginės mintys. Sofai patinka. Bet tik jai.
Ko jis norįs? Švaraus, tvarkingo ir gerai mokamo darbo, 48 valandų darbo savaitės – ir nė viena valanda daugiau. Būti viršininku, turėti valdišką mašiną ir dailią sekretorę. Komandiruočių, lėktuvų ir viešbučių. Paryžiaus operos ir Dakaro ralio. Drabužių iš… laikrodžio nuo… batų už… Sofai gal ir įdomu. Man – ne. Man jau seniai nebeįdomūs horizontaliosios filosofijos išvedžiojimai. Ir pasipiktinimas nebeįdomus. Todėl, kad visa tai jau tūkstančius kartų girdėta. Iš įvairių lūpų. Prisipažinsiu, net ir iš savųjų.
Prisimenu prieš porą metų mūsų laikraštyje spausdintą straipsnį. Žurnalistė kalbėjosi su konteinerių „sanitarais“. Vienas vyriškis save ir likimo draugus, naršančius po atliekų dėžes, tada pavadino „išeiginiais žmonėmis“. Sąmojis, tegul ir nelabai linksmas, nuskambėjo ir įsiminė kaip optimisto pareiškimas: taip galiu, taip noriu, taip pavyksta, taip gyvenu. Kokios problemos? Žmonės vis rečiau išmeta duonos. Visokių gėrybių yra, o duonos kartais pritrūksta. Tenka pirkti.
Svieto lygintojui ir svajokliui apie tai nepapasakosi. Įsižeis, pasakys, kad aš esu sumauta inteligentė, amžinas buferis tarp išnaudojamųjų ir išnaudotojų, kad mano vertybių sistema iškreipta, o gyvenimo būdas – paprasčiausia simbiotinė būsena.
Protingas tas mano pašnekovas, nieko negaliu prikišti. Tik gaila, kad jo žodis beveik niekada netampa kūnu.
Ir kas čia galėtų būti kaltas? Nebent pataikūnė ir prisitaikėlė sofa.
Audronė