Apie europinius atlyginimus ir sceną krūmuose

Šisbeitauskas

Jau esu prie tos kategorijos tautiečių, kurie nuolat vartoja vienokius ar kitokius vaistus. Pastaruoju metu per radiją ar televiziją girdžiu žmones skundžiantis, kad vaistai nuolat brangsta, o tokius pat medikamentus užsienyje galima nusipirkti daug pigiau. Nežinau, kiek ten kainuoja mano vartojami vaistai, bet labai nustebau, kad jie beveik dvigubai atpigo. Kai girdi dėl medikamentų kainų dejuojančias moteriškaites, sunku tuo patikėti. Anksčiau piktinausi, kad kai kurie reikalingi vaistai tikrai brangūs, o pigesnio pakaitalo jiems nėra. Ir dabar vieni kainuoja per keturiasdešimt eurų, bet kai gauni aštuoniasdešimt procentų kompensacijos, ta kaina nebeatrodo tokia baisi. Gal čia man taip pasisekė – kaip aklai vištai grūdas? Tikrai nepavydžiu tiems, kurie už vaistus moka vis didesnes sumas. Mano galva, lanksčiau turėtų dirbti tie, kurie vaistus užsakinėja: juk galima paieškoti ir kitų tų pačių vaistų gamintojų ir monopoliją panaikinti. Bet, matyt, kažkam tokia pozicija yra naudinga.
Kita vertus, Lietuva jau daugelį metų yra Europos Sąjungos narė, tad vaistų tiekėjai neturėtų į ją žiūrėti kaip į antrarūšę šalį, kuri ima viską, ką jai pasiūlo, ir moka tiek, kiek jie paprašo.
Trečiadienį prisiminėme vieną svarbų mums įvykį – prieš 28-erius metus tris kaimyniškas tautas suvienijusį Baltijos kelią. Prieš trejus metus mažeikiškiai vėl sugrįžo į tą vietą, kur buvo sustoję į vienybės grandinę. Iš tiesų, įdomus jausmas, prisimenant, kokiomis nuotaikomis tuo metu gyvenome… Dabar situacija šiek tiek pasikeitusi – kažin, ar santykiai su Latvija ar Estija tebėra tokie pat, kokie buvo prieš daugelį metų: kažkaip lyginamės, lenktyniaujame, nesutariame vienais ar kitais klausimais, o juk visi turėtume būti kaip ta šluota – vieningi, tvirti ir turintys bendrą poziciją. Po dvejų metų tikriausiai vėl susitiksime, tad ir kyla kausimas – ar mes vieningi ir draugiški turime būti tik švenčių ir kokių nors sukakčių metu, ar turėtume vienas kito petį ir draugišką ranką jausti nuolat?
Esame ES nariai, turime bendrą valiutą, kurią dabar daugelis keikia susiriesdami. Nors, įvedant eurą, aš buvau tik už tai, dabar naujus pinigus taip pat keikiu. Įvedant eurą, mums buvo garantuojama, kad prekių kainos nesikeis, jos tikrai nepabrangs, bet dabar matome visai ką kita: kai kurios prekės eurais dabar kainuoja tiek pat, kiek kainavo litais. Kaip sakant, „vienas prie vieno“. Pateiksiu pavyzdžių iš neseniai Mažeikiuose buvusios „Superfiestos“. Vien bilietas į ją kainavo septynis eurus – anksčiau būdavo iki dešimties litų. Toliau – dar gražiau; tas pats dešrainis šioje muzikos šventėje kainavo tris eurus, o tai reiškia dešimt litų. Pusė litro alaus – taip pat trys eurai. Kada šventėse alus kainavo dešimt litų? Daugiausiai – trys, trys su puse lito… Prekybininkai daro, ką nori – niekas jų nekontroliuoja, nemato ar nenori matyti.
Atsiras sakančiųjų, kad niekas neliepia dabartinių kainų senu įpročiu versti į litus. Bet palaukit, jei anksčiau atlyginimo gaudavome iki tūkstančio, gal ir daugiau litų, ir dešrainis, kainavęs tris litus, neatrodė brangus, tai kas dabar gauna tiek pat eurais ir gali mokėti tokias sumas? Įtariu, kad tie, kurie turėtų tai sukontroliuoti, gauna tokius atlyginimus, jog jiems ir naujosios kainos atrodo nedidelės. Apie mūsų seimūnus jau nekalbu – jie tik sugeba kelti savo atlyginimus, prisigalvoti visokių priedų. Kas jiems du šimtus eurų pensijos gaunanti ir vos galą su galu sudurianti bobutė? Iš aukštų Seimo tribūnų ir minkštų kėdžių jos jau nebesimato, bet tai nereiškia, kad bobutės nėra.
Jei jau prakalbau apie „Superfiestą“, tai noriu savo nuomonę išsakyti iki galo. Matyt, jos organizatoriai laikosi specialios taktikos, kad pradėti koncertą galima ir pusvalandžiu vėliau nei nurodyta skelbimuose. Taip, kiek prisimenu, buvo ir anksčiau. Tai tikra nepagarba žmonėms – juk kiekvienas planuoja savo laiką, o jis, kaip žinome, yra brangus.
Ir dar. Nežinau, kaip kitiems, bet man keistas pasirodė koncerto vedėjas. Kažkoks rėksnys – tiek plyšavo visa gerkle, kad atrodė balso stygos ims ir nutrūks. Negi jaunuolis galvoja, kad kuo garsiau rėksi, tuo viskas atrodys efektingiau, o atlikėjas nuo to pasidarys įdomesnis ir populiaresnis? Neseniai teko dalyvauti šventėse Šerkšnėnuose ir Žemalėje. Ten vedėjai, nors ir ne profesionalai, bet tokių cirkų nekrėtė – žiūrovai visus atlikėjus puikiai priėmė ir be vedėjų gerklės laidymo.
Grupė „Džentemenai“, ar kas ten iš jos liko, scenoje demonstravo puikius judesius ir šokius: čia nieko nuostabaus – juk jie – profesionalūs šokėjai. Bet kai jie šokių pradėjo mokyti mažeikiškius… Ir tai tęsėsi apie dešimt minučių, aš nesupratau, ar žmonės čia atėjo mokytis šokti, ar pasiklausyti muzikos ir dainų? O gal koncerto organizatoriai taip norėjo kompensuoti dideles bilietų kainas? Juk tokių profesionalų pamokos tikrai nemažai kainuoja…
Keistas pasirodė ir saugos darbuotojų elgesys: mažeikiškiai, matyt, neįstengę bilietų nusipirkti, koncertą stebėjo iš anapus užtvaros. IR KĄ JŪS MANOT? Savo akimis mačiau, kaip apsauginiai liepė jiems pasitraukti į šoną, kad scenos, nors ir iš toli, nematytų visiškai. Kažkoks keistas mąstymas – jei aš stoviu ne užtvertoje teritorijoje, tad kodėl negaliu stovėti, kur noriu? O jei jau organizatoriai dreba dėl kiekvieno euro, tegul sceną išvis įkiša į krūmus, kad ir nusipirkusieji bilietus juos sunkiai matytų.
Rytoj Mažeikiuose – roko festivalis „Gers“. Ir nemokamas. Nueikit visi, kas galit: patikėkit, ten niekas niekur jūsų nevarinės. Tad iki susitikimo senamiesčio parke.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*