Apie kelio atkarpas, barjerus ir prizus

Galiu pasakyti: štai ir baigėsi įdomios patirties etapas. Antradienį baigiamųjų darbų gynimo komisija mums išdalijo vokus su darbų įvertinimu ir palinkėjo sėkmės. Uždariau ilgus metus varstytas sunkias duris Maironio gatvėje, paskutinį kartą papietavau Dailės akademijos valgyklėlėje (ji arti, tereikia pereiti gatvę), pažiūrėjau į šv. Onos bažnyčią (kaip lengva būdavo vairuotojams įvardyti pagrindinį orientyrą), prasibroviau pro turistų minią (kažkodėl vis pasitaiko japonai!) ir nuėjau Katedros link.
Keistas padaras yra žmogus – liūdėti gali valandų valandas, o džiaugsmas trunka akimirką kitą. Ir aš – ne išimtis. Turėčiau džiūgauti, šaukti „Valio!“ ar bent jau žingsniuoti išdidžiai ir energingai. Juk tiek darbo įdėta, šitiek pinigų „investuota“, naktų nemiegota…Bet kažkodėl gaila, graudu – ir tiek.
Gal todėl, kad nuo pat pradžių tikslas buvo ne laimėti, o dalyvauti, kaip skelbia olimpiečiai.
Prieš septynerius metus, kai pasijutau viską žinanti (pirmasis signalas, kad protas senka), kad einu ratu ir gaudau savo uodegą (nelabai išradinga rutinos metafora), pradėjau studijų maratoną.
Viena dėstytoja kartą pasakė įsivaizduojanti, kaip visa tai turėtų būti nelengva. Ne dėl kokių nors su amžiumi ar gebėjimais susijusių dalykų, o dėl nuolat kaitaliojamo statuso: ten – redaktorius, čia – vargšas studentas… Prisipažinau, kad būtent tai ir yra labiausiai „vežantis“ dalykas. Pabūti studentu, kuriam kas nors liepia palaukti už durų. Arba pagauti griežtą beveik perpus jaunesnio dėstytojo žvilgsnį – gal kam šauna į galvą nusirašinėti… Pažįstamiems aiškinau, kad man studijos pakeičia kremą ir egzistencinius klausimus. Paprasčiausiai nelieka laiko galvoti, gerai ar blogai gyveni, svarbu – suspėti gyventi.
Tuos, kurie dabar skaito šias eilutes ir sako, kad negalėtų vėl grįžti prie vadovėlių ar kitų storesnių mokslo knygų, galėčiau patikinti: viskas yra įmanoma, viskas galima, viskas padaroma. Reikia tik pasiryžti ir pradėti. Bet kokio darbo pradžia yra sudėtingiausia, paskui įsibėgėji. Būna – kad net nebegali sustoti.
Kol žingsniavau į Katedros aikštę, galvojau, kad viskas įvyko lyg ir per greitai. Kai atsigręži – atrodo, kad daug vandens nutekėjo, tiek pasikeitimų. Užaugo draugės vaikai, kuriems pirmaisiais studijų metais dar paaiškindavau kokią nors lietuvių kalbos užduotį ar pasidalydavau metodika, kaip greičiau išmokti eiles.
Buvusi mažoji Barbora jau turbūt nebeprisimena, ką pareiškė po ilgų bandymų įsikalti į galvą vieno klasiko odę: „Geriau jau jis būtų numiręs, prieš parašydamas šitą eilėraštį“… Dominykas, mamos persekiotas už visokio lygmens „kompiuterinių“ lankymą pamokų metu ir po jų, dabar jau programuotojas…
Yra ir nesikeičiančių dalykų. Į Vilnių mane tebetraukia ten gyvenantys nuostabūs žmonės. Pilies gatvės šurmulys. Aikštelė lyg apendiksas priešais Onos bažnyčią, vasaromis pilna turistų ir autobusų. „Broma“ Bernardinų gatvėje – su sunkiais vartais, įleidžiančiais į nedidelį kiemelį… Girgždantys laiptai ir skelbimų lenta, kurios informacija man, deja, jau nebesvarbi.
Vilnius buvo geras būdas pabėgti nuo kasdienybės, smulkių buitinių nemalonumų, konfliktų ar nepasitenkinimo. Ten nuvažiavęs atsigręždavai atgal ir labai aiškiai pamatydavai – kas išties svarbu, o kas – tik smulkmena, smėlis batuose, kurį reikia tik išsikratyti ir žengti toliau. Toks pojūtis apima kiekvieną, kas ryžtasi palikti namus ir nors trumpam pasižvalgyti po pasaulį. Kitas kampas, kitoks matymas…
Kita vertus, Vilnių reikėjo prisijaukinti ir užkariauti. Suprantama, kalbu metaforiškai – reikėjo visiškai nepažįstamiems žmonėms įrodyti, kad esi šio to vertas. Kol įrodinėji kitiems, kartais ir pats patiki. Taigi šiuo atveju sostinė buvo dar ir savivertės formavimo vieta. Iššūkis ir –dovana arba pralaimėjimas. Žinojimas, kad visi tie egzaminai – tik sąlygiškumas, susitarimas tarp institucijos ir studento, kaip įvertinti mokslo pasiekimus, ne visada padėdavo. Kad ir ką sakytum, kiekvienas mūsų nori būti įvertintas. Pripažintas. Pagirtas. Pamatytas. Pagaliau – suprastas. Panašu į barjerus, kuriuos pats sau keli vis aukščiau ir aukščiau, kartais jau nebetiki, kad įveiksi. Bet įveiki. Ir tai yra smagu – lyg galimybė giliau kvėpuoti, aiškiau matyti, geriau girdėti, greičiau judėti. Pagaliau – labiau vertinti save.
Mums viso šito labai trūksta. Kad ir ką deklaruotume, kokį storą apsauginį sluoksnį užsiaugintume, giliai giliai esame silpni, abejojantys, neretai – kompleksuoti.
Savęs neapgausi – sau turi nuolat įrodinėti, kad esi vertas. Ko? O čia jau kiekvieno reikalas – kokį prizą pasistatyti atkarpos gale. Galima, – ne! – tiesiog būtina pasirinkti ir atkarpą, ir prizą.
O tada – visiškai nebesvarbu, kas tu esi ir kiek tau metų…
AUDRONĖ
P. S. Įdomiausia tai, kad dabar visiškai kitaip vertini ir studijas, ir patį mokslą nei tada, ankstyvoje jaunystėje – visa tai nebetrukdo gyventi, priešingai – padeda.