Ar pastebite žydėjimo metą?

Šisbeitauskas

Gyvename labai gražų metą: žydi kaštonai, lyg dideli sniego kąsniai jau krenta obelų žiedai, kaimuose geltonuoja žieminio rapso laukai. Žodžiu, gyvename žydėjimo metą. Tam žydėjimui nenusileidžia ir kiaulpienės – nežinau, kodėl jos taip vadinamos, juk turime gražų žodį – pienės.
Matyt, į šiuos žiedus, jų lapus ir šaknis nespjauna ir keturkojės kriuksės. Anądien per radiją kažkas kalbėjo, kad kiaulpienė turi daug ir mūsų organizmui naudingų medžiagų – tik reikia žinoti, kada, kaip ir kokias šios gėlės dalis naudoti. Prisimenu, mano kolegė iš kiaulpienių žiedų išvirdavo tirštą kaip dirbtinis medus sirupą. Nereikia toli ieškoti šios gėlės produktų – prisiminkit seną, tikriausiai visiems girdėtą Kastyčio Kerbedžio dainą apie pienių vyną. Tai – savotiškas himnas šiai gėlei.
Iš tiesų – puikiai atrodo didžiulis žydintis pienių laukas. Kas kita, kai šios gėlės pražysta, kaip pastebėjo viena mažeikiškė skaitytoja Justina, darželiuose prie daugiabučių namų drauge su tulpėmis ar kitomis gėlėmis. Tada šių gėlių žiedai įgauna kitokį atspalvį ir prasmę.
Justina pasakoja apie kažkurią gatvę mikrorajone, netoli „Maximos“ parduotuvės. Moteris pastebi ir tvarkingus, nuravėtus darželius, bet mato ir tokių, kurie nevalyti ir neravėti nuo rudens. Įdomu ir tai, kad prie vienos daugiabučio laiptinės darželis sutvarkytas, o prie kitos – jau šiukšlynas. Pabandžiusi išsiaiškinti, kodėl taip yra, Justina sužinojo, kad prie apleisto darželio pirmame aukšte gyvenę žmonės išvyko į užsienį, tad tvarkytis esą nelikę kam. Moteris nesupranta, kodėl to negali padaryti kituose aukštuose gyvenantys žmonės – lyg ne jie čia gyventų ir kasdien nevaikščiotų pro šalį. Tendencija, kad kažkodėl tvarkyti prie daugiabučių namų esančius darželius yra vos ne pirmuose aukštuose gyvenančiųjų prievolė, pastebima visame mieste. Ir tik kur ne kur puošti darželių išeina visų aukštų gyventojai.
Dar Justina pažymi, kad tvarkyti darželių tikrai neįeina į kiemo valytojos pareigas, ir lyg juokauja, jog apleistų darželių savininkių dukros gali likti senmergėmis – tokia yra liaudies išmintis. Nepatinka moteriai ir prekybininkų agentų nešiojami reklaminiai leidiniai, kuriais šiukšlinamos laiptinės. Beje, tuose leidiniuose moteris įžvelgia ir žmonių mulkinimą – kainų akcijos nurodomos tik procentais, o ne konkrečiomis kainomis. Ačiū poniai Justinai už aktyvumą ir pastabumą – smagu, kad kažkam rūpi mūsų miesto problemos ir jomis pasidalijama viešai. Šios mažeikiškės pavyzdžiu galėtų pasekti ir kiti.
Tai va – nuo žydinčio meto prie laiptinių šiukšlinimo ir prekių akcijų neteisingumo – toks įvairus yra visas mūsų gyvenimas. Kaip ir mūsų orai – vieną dieną, žiūrėk, striukės reikia, o kitą – nežinai, kur ja atsikratyti – trukdo, nes nereikalinga. Lygiai prieš savaitę – penktadienį, jei kas pamenat, oras buvo vos ne trisdešimties laipsnių. Mieste visi stengėsi susirasti bent kokį pavėsį ar tiesiog likti namuose.
Po darbo namo važiavau ketvirtuoju numeriu pažymėtu miesto autobusu. IR KĄ JŪS MANOT? Toje skardinėje dėžėje neatsidarė nė vienas langas ir stoglangis. Vairuotojas pasiūlė atsidaryti jį patiems, bet tai buvo neįmanoma – puikiai matėsi, kad jį iš savo kabinos turėtų atidaryti pats autobuso šeimininkas. Tik matyti, kad ta transporto priemonė taip padėvėta, kad automatika nebeveikia – važiuokite keturiasdešimties laipsnių temperatūroje kaip išmanote… Pats vairuotojas vos ne siūlė imti plaktuką ir išmušti langą – plaktukai, kaip nekeista, prie langų dar buvo. O gal tai buvo kažkokia provokacija – jūs muškit langus, o aš jums iškviesiu policiją. Daug čia įmanoma prigalvoti variantų, bet kad šitaip XXI amžiuje taip kas karščiu kankintų žmones – nežinau tokio atvejo.
Ir dar vienas įvykis, susijęs su autobusu, – šį kartą kalbėsime apie solidesnį maršrutą – net į Kauną. Ta diena buvo pažymėta berods gegužės tryliktąja. Man ši diena paprastai praeina kažkaip nejučiomis ir šio skaičiaus neužfiksuoju, nesureikšminu. O mano kolegei ji tada turėjo įdomią prasmę. Su vyru anksti ryte jie pirmiausia pastebėjo gana „gyvą“, nemiegantį, muzika pasitikusį senamiestį – lyg čia vyktų kažkokia šventė. Vėliau – autobusų stoties ramybė. Į Kauną važiuojančio autobuso apie penktą valandą ryto dar nesimatė. Vėliau jis pasirodė – nors pagal grafiką jau reikėjo išvažiuoti, niekas neskubėjo: vairuotojas su kažkuo kalbėjosi, rūkė, vėliau pamatė, kad atsinešė ne tą maršrutą nurodančią lentelę, ėjo apsikeisti.
Pagaliau išvažiavo, bet autobusas kažko nenorėjo klausyti – „springinėjo“, vis norėjo užgesti, žodžiu, važiavo ne taip, kaip priklausytų. Ir tokia, pasak kolegės, buvusi visa kelionė: neskubant ir vėluojant. Ir, kas svarbiausia, kad Kaune atidūrė beveik visa valanda vėliau nei priklausytų: ir naudokis, ir pasitikėk, žmogau, visuomeniniu transportu – o jei man iš Kauno būtų reikėję kur nors išskristi lėktuvu – kaip į jį suspėti, jei tiek vėluoju? Net traukinys š… nelaukia, o čia – lėktuvas.
Mes kažkaip pratę į galutinę stotį atvažiuoti anksčiau, bet galimi ir tokie variantai. Kiek žinau, kai kuriose užsienio šalyse už tokį vėlavimą keleiviai gautų kompensaciją. Bet mes dar nesame užsienis, mes tik norime būti panašūs į kitas Europos Sąjungos šalis, bet kai kuriais atžvilgiais nuo jų stipriai atsiliekame.
Tačiau būkime optimistai – jei ne mūsų anūkai, tai gal proproanūkiai pasijus tikrais ES nariais ir gyvens pagal jos taisykles. Jei iki to laiko ta sąjunga išsilaikys – kaip matot, kai kas pradžią jau davė.
sisbeitauskas@santarve.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto