Be dekoracijų

Viskas yra kitaip. Kai peržengi ribą ir visiems laikams turi išmokti naują vaidmenį – būti mama, supranti, kad viskas keičiasi. Dar ką tik mykei ir išsisukinėjai mamos paprašyta aiškiai suformuluoti karčią ir tau nenaudingą tiesą, o jau sakai dukrai pamokslą apie tai, kaip nesąžininga meluoti. Juk ką tik žiūrėjai akis išpūtusi: ir kas bloga vėlų vakarą iki kraujo pažįstamame mieste galėtų atsitikti jauniems, greitiems ir stipriems, – tad kodėl dabar stovi mėšlungiškai įsikibusi į užuolaidą ir skaičiuoji minutes?
Cha. Teisingas posakis, jog seneliai savo anūkėlius myli už tai, kad tik su jų pagalba gali atkeršyti vaikams.
„Kada nors suprasi“, – ne sykį lingavo galvą mama. Tą išdidų galvos pasukimą ir žvilgsnį: šiek tiek iš aukšto, šiek tiek priekaištingai, šiek tiek – kaip į svetimą – prisimenu ir dabar. Taip jinai mane bausdavo. Kuriam laikui lyg pastumdama iš savo jaukios erdvės. Lyg sustingdama ir užmiršdama, kokios brangios viena kitai esame.
Daug ką supratau gerokai anksčiau, kitką – tada, kai pati tapau mama, kažko, matyt, jau ir nebesuprasiu. Tikriausiai, kaip ir kiekviena duktė. Kaip ir kiekviena mama.
Didžiausias sukrėtimas, kokį dar visiškai neseniai patyrėme – naujoji tėvų ir vaikų teorija, kad vaikai mums visiškai nepriklauso, jie mums atiteko tik kaip bendrakeleiviai. Tokiai neilgai gyvenimo ekskursijai. Pabūti šalia, palūkėti, kol paaugs ir taps savarankiški, kad paskui eitų savo keliu. Jiems skirtu keliu. Vadinasi, tas kelias man visiškai nebepriklauso. Aš visiškai neturiu teisės nužymėti jo kelio ženklais, įspėjimais, draudimais, kvietimais. Negaliu stovėti šalikelėje su dryža lazdele rankoje ir reguliuoti eismo. Negaliu reikalauti baudų už pačios numatytų eismo taisyklių pažeidimus ar net kuriam laikui uždrausti judėti pirmyn. Nieko negaliu.
Esu kaip pakelės užeiga, kurioje kažkas pasėdėjo, pasišildė, pavalgė, atsigėrė ir tuoj pakilęs išvažiuos. Visiems laikams. Savo keliu. Į savus pasaulius.
„Tau skaudės“, – kažkada įspėjo slaugė apytamsiame ligoninės koridoriuje. Ji turėjo galvoje trumpalaikę fizinę kančią. „Tau skaudės“, – vis primenu sau, galvodama apie kitokį – širdies – skausmą. Tam ilgalaikiam sielos maudimui (jei dabar yra gerai, nežinia, kiek ilgai tai tęsis) bus skirtas visas likęs mano gyvenimas. Kaip mano mamos gyvenimas. Kaip jos mamos gyvenimas. To paties neišvengs ir mano dukra, kai ryšis naujam suaugusios moters vaidmeniui. Gal todėl taip nemėgstu proginių kalbų ir viešų švenčių, skirtų tam vaidmeniui įprasminti. Gal todėl, rašiusi šimtus sveikinimų ir linkėjimų, nieko negaliu sugalvoti, kai šito prireikia pačiai. Nieko, išskyrus žodžius: aš tave myliu.
„Gal galėtum man pasiūlyti materialesnę šitos meilės išraišką?“ – ironiškai klausiu dukters, užėjusi į sujauktą kambarį. Ji žino, kad tai mūsų kodas, reiškiantis „Žygiais, o ne žodžiais mes mamytę mylim!“ Tiesa, paskui pagalvoju, ar mano mama prisimena iki vėsumo išblizgintus kambarius, kiekvieną šito blizginimo atvejį, ar atmintyje išlieka būtent tie trys žodžiai. Net be šauktuko. Nes tai labai asmeniška.
Nepatinka man šita šventė. Nes visos jos, skirtos pagerbti kokios nors profesijos žmonėms ar vaidmens atlikėjams, sugalvotos tik tam, kad primintų, kokie geri turėtume būti. Vieną dieną per metus? Visi urmu? O paskui – kaip išeina? Kiekvienas į savo kelią, savo apynasrį, savo skausmą ir rūpestį. Iki kito signalo: na, sveikinam!..
Nepopuliarios, tiesiog negražios mintys, tiesa? Tai tikriausiai todėl, kad daug kartų teko rašyti geroms gerų ir nelabai gerų vaikų mamoms proginius palinkėjimus. Žodžiai, ir tiek. Atvirukas, vokas ar gražus aplankas. Su dovanėle ar be jos. Paprasčiausiu būdu parodyta meilė. Net ne sava, o paskolinta išraiška.
Kaip būtų lengva, jei mums patiems, ir gaunantiems, ir atiduodantiems, šito pakaktų.
Kaip būtų paprasta.
Audronė