Kažkaip sutapo, kad šią savaitę daugiausia girdėjau apie bites ir atostogas.
Bitės ir širšės šiemet piktos, kaip niekad. Paskutinį kartą, prisimenu, mane „pasveikino“, kai buvau kokių septynerių. O šiais metais jau antrąsyk tenka skubiai ieškotis svogūno.
Taip. Paprastas būdas išvengti nemalonumų, kurį sukelia įgėlimas – nedelsiant patrinti sugeltą vietą prapjauto svogūno galvute. Ir dar po kurio laiko tas svogūnų sulčių „voneles“ pakartoti.
Liepos pradžioje susiruošiau į kelionę. Kai likus kelioms valandoms iki traukinio mane užpuolė tokia dryžuotoji, padėjo… laikraštis. Gal tiksliau – viena istorija, susijusi su „Santarve“.
Prieš keletą metų mano draugė su šeima išsiruošė į Plinkšes. Kai visi įsikūrė stovyklavietėje, vaikui įgėlė bitė.
Draugė man paskambino juokdamasi ir sakydama, kad yra labai dėkinga „Santarvei“: „Kai duktė pranešė, kad atsisėdo ant bitės, prisiminiau neseniai jūsų laikraštyje kažką skaičiusi, kas padeda nuo įkandimo. Tik niekaip negaliu prisiminti, kuo trinti – lyg česnaku, lyg svogūnu ar dar kažkuo… Jau žadėjau tau skambinti ir klausti, bet žvilgterėjau į krepšį – yra! Tą laikraščio numerį su naudingais patarimais kažkas panaudojo kaip vyniojamąjį popierių. Pasitikslinau metodiką, sugydžiau – puikus efektas. Jokio tinimo, jokio skausmo.“
Tada pajuokavom, kad laikraštis pasirodė galįs būti naudingas įvairiapusiai. Ir kažkodėl ši istorija išliko atmintyje.
Prieš kelias savaites ją prisiminiau, kai aiktelėjau nuo netikėto dūrio į koją. Dar vienas sutapimas: svečiavausi pas tą pačią draugę, kuri anąsyk „laikraštiniu“ būdu gydė savo artimuosius.
Juokingiausia, kad abi vėl negalėjome pasakyti, kokį vaistą reikia dėti ant sugeltos vietos – prapjautą svogūno galvutę ar česnako skiltelę. Tad išbandėme abu variantus, galvodamos, kad teisingasis padės, o išgalvotasis nepakenks.
Siūlydama į gamtą vežtis mano paminėtų daržovių, ir dabar negaliu tiksliai pasakyti, apie ką mes tada rašėme – apie svogūnus ar česnakus. O surasti tą nediduką straipsnelį senų laikraščių komplektuose beveik neįmanoma – tas pat, kas aptikti adatą šiene.
Antrąkart bitė ar širšė man „cvanktelėjo“ sėdint lauko kavinėje. Vėl palankios aplinkybės – kiekvienos viešojo maitinimo įstaigos virtuvė turi ir svogūno, ir česnako. Porą gabalėlių „vaistų“ gavau nedelsiant – ir net į sąskaitą šių produktų niekas neįtraukė. Pagydė nemokamai.
Sakysite, menkas malonumas dvokti svogūno ir česnako aromatų mišiniu? Bet gal geriau tas kvapelis, nei perkreiptas veidas ar dramblio pėda?.. Pažįstama medikė, kuriai pasigyriau puikiai pasigydžiusi, nesukritikavo manojo metodo (rezultatas akivaizdus, nukentėjusysis pats liudija liaudiškos medicinos naudai), tik pastebėjo, kad, matyt, kažkokia organizmo sistema dar normaliai subalansuota. Kokią sistemą ji paminėjo, nebeprisimenu, bet žinau, kad svarbią. Ką gi, būsiu drauge su tomis pievų daktarėmis atlikusi dar ir nemokamą tyrimą. Viskas į gera.
Kitas dalykas – atostogos. Nors vasara jau lyg ir baigiasi, išmanantiesiems tikrojo – išlaukto, išsvajoto – poilsio malonumus, liko dar rugpjūtis, rugsėjis ir net spalis. O ką? Spalio mėnesį – aksominis sezonas, reikia traukti prie tolimesnių jūrų, šiek tiek piečiau.
Išvažiuoti reikia. Nes kaip kitaip pažvelgsi į savo namus, darbus, žmones, kasdienybę kitu kampu – plačiau, akivaizdžiau, įžvelgdamas daug platesnį kontekstą, nei leistų Mažeikių ribos? Apie tai užvakar užsiminė ir mano pašnekovas – rajono meras.
Todėl antrasis patarimas – jei yra nors menkiausia galimybė, išvažiuokite. Atostogų pinigus geriau iš tiesų skirti atostogoms, o ne kokiems nors naudingiems daiktams ar procesams Mažeikiuose. Tas plačiakampis objektyvas, kurį mes naudojame žvelgdami iš svečios vietos į namus, stebuklingai išvalo smegenis – niekas nebegali mūsų netikėtai suerzinti ar net palaužti. Gaila tik, kad veikia neilgai… Matyt, galvoju, mums todėl ir skiriamos kasmetinės atostogos. Kaip gydomoji priemonė, kad patys savęs nesugraužtume.
Bet apie savigraužas – kitą kartą.
AUDRONĖ
