Jei vėlų vakarą ar ankstų rytą važiuojate ar einate miesto gatvėmis, atkreipkite dėmesį į daugiabučių langus. Dar niekada nebuvome tokie atviri – nebent tie, kurie šiuo metu negyvena namuose arba yra įsirengę kondicionavimo sistemas. Retas langas uždarytas. O visi kiti – atverti iki galo, be užuolaidų, ne tik dieninių, bet ir portjerų – kad tik netikėtai dvelktelėjęs vėjelis neprapūstų pro šalį, o atneštų taip laukiamos gaivos gurkšnį… Ana, kaimynai langą parėmę kėde, o kitas dar išradingesnis – ties lango rėmu pasistatęs sunkų toršerą – kad prilaikytų, neleistų užsidaryti.
Asfaltas vidurdienį jau garuoja ir, atrodytų, lydosi po kojomis. Žolė kasdien vis sausesnė ir rudesnė. Neilgai virš Mažeikių dulkęs debesis sudrėkino šaligatvį ir medžių lapus, tačiau išganingasis vanduo jų šaknų taip ir nepasiekė… Stovėjome po tuo vasaros lietučiu ir apgailestavome, kad tai ne liūtis – o taip norėtųsi jos – gaivalingos, muzikalios, nešamos iš vietos į vietą didelio juodo debesio. Ir kad lietaus lašai atšoktų lyg kamuoliukai nuo balos paviršiaus, kad kristų su ratilais, stambūs, sultingi. Kristų be perstojo ir garmėtų, almėtų gatve, ieškodami kur nutekėti, susigerti, užsitvenkti…
Gal kada nors taip ir bus. Tik gali būti ir taip, kad lietus ateis nelaukiamas, bus šaltas ir nemalonus. Ir mes vėl sakysime: o prisimenate, tada, kai buvo beprotiškai karšta, kai nuo kaitros raitėsi ir gelto lapai, kai atrodė – net smegenėlės lydosi, – tada tai buvo gerai…
Tas karštis padarė mus šiek tiek panašius į anglų aristokratus. Tiesa, asmeniškai nepažįstu jų nė vieno, bet ne kartą skaičiau, kad būtent britai moka valandą šnekėti apie orus. Ir laiko tai labai vykusiu bendravimu. Šią savaitę pagrindinė tema buvo karštis ir kaip nuo jo pasisaugoti, kaip adaptuotis, kaip normaliai dirbti dieną ir nors minimaliai išsimiegoti naktį. Vieni siūlė apsikloti vandenyje sudrėkinta ir gerai išgręžta paklode. Kiti – įsikurti balkone. Treti – visą dieną gerti žaliąją arbatą. Ketvirti įsitikinę, kad dabar pats geriausias laikas išsivalyti organizmą – gerti daržovių ir vaisių sultis, valgyti arbūzus ir taip pailsinti inkstus – jei nors kiek pajudame, visas mūsų išgertas vanduo linkęs ištekėti pro odą…
Karštis mus suvienijo. Ėmėme geriau suprasti vienas kitą – beveik visiems blogai. Beveik visiems reikia kažką nuolat laistyti: jei ne daržus, šiltnamius, gėlynus, tai nors kapelį tolimose kapinėse. O iki jų dar reikia nuvažiuoti… O ten gali nebūti vandens arba šulinys baigia išdžiūti…
(Dabar turiu nutraukti mintį. Prisipažinsiu, šią skiltį rašau ketvirtadienį. Pradėjau po pietų, po to atėjo lankytojas, dar vėliau – teko atsakyti į skubų elektroninį laišką. Prie kompiuterio vėl prisėdau darbui baigiantis. Ir ką manote? Prapliupo liūtis. Einu pastovėti po vasaros lietumi.)
Na štai, pastovėjau. Liūtis virš redakcijos buvo labai trumpa. Tačiau tokia, apie kokią ir rašiau prieš keletą valandų – su pasitaškymais, pasišokinėjimais ir atkakliu beldimu į skardines palanges, langus bei stogą. Tik kelios minutės – ir vėl saulė. Ir kažkur toli grūmojantis griaustinis. Įdomu, kur nunešė šitą debesį? Tolyn, į šiaurės rytus, į Urvikių pusę. Dar užkabino parko kamputį, išbalino senosios ligoninės sienas (tokiame fone ji atrodo baltut baltutėlė ir dar nušviesta saulės).
Įdomi patirtis. Gal ir kiti, labai nuoširdžiai išsakyti ir užrašyti norai galėtų išsipildyti? Tegul ne per kelias valandas, tegul ir vėliau. Bet, matyt, reikės pabandyti.
Jei jau prisišaukiau lietų…
AUDRONĖ
