Fazės

Kai gerai pažįstamas žmogus, su kuriuo ne kartą esi bendravęs, sufokusuoja žvilgsnį kažkur virš tavo kaktos ir abejinga mina palaukia, kol praeisi, sutrinki. Akivaizdu, kad toks demonstratyvus „nematymas“ signalizuoja: nesiartink, nekalbink, nesišypsok, aš su tavimi nebendrausiu.

„Nebepažįstu“ ir aš. Juo labiau kad esu moteris ir pirma turėčiau ištiesti ranką pasisveikinimui – jei tik norėsiu tai daryti. Beje, šių dienų politikai, viršininkai ir viršininkėliai linkę patys pakišti damai ranką, lyg ji būtų koks nors idėjinis bendražygis ar draugužis iš alaus baro. Bet tiek to, noriu kalbėti apie ką kita.
Paėjėjusi į šalį galvojau: keista, rodos, nieko bloga nepadariau, gatvėje susitikę pasisveikiname, kartais pasikalbame. Mokėmės vienoje mokykloje, ne kartą esame kavą gėrę ir net liežuvavę. O štai dabar tokie reveransai: labas – nelabas, aš – ne aš, tu – ne tu… Kadangi visų susirinkusiųjų laukė geras koncertas, galvos nebesukau: nemyli, nenori – nereikia. Gerokai vėliau papasakojau aną situaciją bendriems pažįstamiems, juokais klausdama: gal per pastaruosius mėnesius taip pasikeičiau, jog tapau kitu žmogumi. O jie visiškai rimtai pareiškė: nieko nuostabaus. Esą tas vyriškis bendrauja ar nebendrauja priklausomai nuo situacijos: jei yra „svarbesnių“ asmenų, mažiau svarbių nebemato, ir atvirkščiai.
Taip, prisimenu, aplinka buvo „svarbi“, daug ponų ir visi gražūs… Ir ačiū Dievui, pagalvojau, kad visi tie šokiai aplink sostą man neaktualūs, priešingu atveju užsigraužtum, besvarstydamas, ką bloga esi padaręs ir kas tavęs laukia.
Rašau ir šypsausi prisiminusi. Jie buvo dviese, su kitu svarbiu ponu (bent jau taip anam pačiam atrodė). Tokie pasipūtę, tokie susiizoliavę, tokie akmeniniai – žodžiu, didingi kaip reta.
„Kompleksuoti esate, kompleksuoti, – stebėjau juos per pertrauką pasiėmusi vyno taurę. – Bijote pasirodyti mažiau reikšmingi, mažiau svarūs ir svarbūs. Bet ne tai svarbiausia – kad ir kokie vertingi būtų kostiumai, batai ar portfeliai, išsiauklėjimo stoka juos padaro panašius į skarmalus. Gal kažkam tas pasipūtimas ir kelią pagarbią baimę, bet daugelį aplinkinių tik juokina – šiais laikais visi į valdžią ar verslo sūkurį įsiveržę vyrai ir moterys yra skaitę nors kelias psichologines knygeles ir jau žino, kad poza „Aš – didis!“ dažniausiai reiškia „Aš bijau!“ Tai ypač gerai suvokia prisitaikėliai ir palaižūnai, todėl, jei, neduok Dieve, klestėjimo periodas baigiasi, „karalius“ lieka ir be dvariškių, ir be draugų.
Vadovaudamasi Šopenhaueriu, tą kartą aš pasielgiau mandagiai. Dariau tai, ko iš manęs laukė. „Mandagumas – tai nerašytas susitarimas ignoruoti vienas kito dorovės ir intelekto skurdą ir jo nepabrėžti“, – tokia filosofo sentencija (prisipažįstu, kad ją perskaičiau ne storame foliante, o susižvejojau internete).
Paiešką pakeitusi į „geras manieras“ dar labiau pralinksmėjau: Googl’as mane įtikinėjo, kad tai, ko aš ieškau, aktualu tik vaikams, šunims ir paprastoms moterims. Tiesa, iškrito anonsas „Geros manieros – pusė karjeros“. Bet kas dabar tais skambiais ir daug žadančiais anonsais tiki?
Naršau toliau. Gal kartais nežinote, ką J. V. Gėtė galvojo apie padorumą? Jis sakė, kad mandagumo ir padorumo taisyklėmis mes įgyjame tai, kas kitais atvejais pasiekiama tik jėga, o kartais nepaklūsta ir jai.
Tai tiek informacijos, kurią reikėtų apmąstyti šeštadienį.
Juokingiausia, kad anas ponas dabar vėl taikosi į mano pažįstamus. Absoliutus priešpilnis, ne kitaip.
AUDRONĖ