Niekas kitas, kaip mūsų vaikai, nemoka taip ko nors trokšti. Ypač jei nėra išlepinti dovanų. Pastebėkite jų akis, kurios dvigubai padidėja, rankas, kurios, atrodytų, tampa ilgesnės, kai tiesiamos ilgai lauktos ir išsvajotos dovanos link. Kokie laimingi tada būname mes, suaugusieji, galėdami duoti. Dovaną ir džiaugsmą.
O kas toliau? Prisiminkime savo siaubą ir įniršį, pamačius, kad dovana „išmėsinėta“, padalyta į lygias ir nelygias dalis, pritaikyta taip, kaip niekad negali būti pritaikyta. Žodžiu, nuodugniai ištirta. Ką mes sakome arba rėkiame? Kad jis nemoka vertinti mūsų darbo, pinigų ir gerų norų! Kad yra mažas ir nedėkingas pabaisa! Kad daugiau niekada, nė už kiek ir jokia proga, už jokius įkalbinėjimus, pažadus ir maldavimus!
Taip vaikai pažįsta pasaulį, sako psichologai, liepdami mums tvardytis. Taip mes sužinome, kad norėti, gauti ir turėti yra labai skirtingi dalykai. Pastangų prasme. Ir dažnai klystame manydami, kad kažką išlaikyti, ilgai ir tikslingai naudotis nemoka tiktai vaikai.
Mes taip pat nežinome, kaip nelengva turėti. Juk mums atrodo, kad svarbiausia – pasiekti tikslą, įveikti kažkokį etapą nuo svajonės iki jos realizavimo, ir sunkumai patys pasibaigs. Kaip dažnai mes panašūs į žmogų, kuris iš paskutiniųjų taupė, spaudė litą prie lito, atsisakydamas daugelio dalykų, kad įsigytų, tarkime, automobilį ar pasistatytų namelį, o kai tai įvyksta, suvokė, kad nebeturi pinigų benzinui ar būtiniausiems namų apyvokos daiktams.
Kaip gimsta mūsų norai turėti? Kažkur pamatėme, kažką įsivaizdavome, pamąstėme, kaip gyvena kiti ir kaip turėtume gyventi mes patys, ir nutarėme siekti. Siekis – jėga, tikslas – geras dalykas, verčiantis mus laukti prasmingo rytojaus, kaip dar vieno žingsnio išsipildymo link. Paskui ateina diena, ir mes, įgyvendinę savąją programą „maksimum“, įsigiję kažką vertinga, atšventę laimėjimą ir iki valiai juo pasidžiaugę, sustojame kaip įkasti: o kas toliau? Toliau reikia turėti. Prižiūrėti, naudoti, eksploatuoti, remontuoti, šveisti, valyti, investuoti…
Viena mano pažįstama su palengvėjimu atsiduso pardavusi namą. Su gražia veja ir sodeliu, balkonėliu ir mansarda, rožių krūmais ir ridikėlių lysvėmis. „Aš pajutau, kad tarnauju tik jam“, – prisipažino vieniša tapusi moteris. Turėti pasidarė pernelyg sudėtinga arba labai brangu.
Gerai, užteks apie daiktus, kurių mūsų visų gyvenime akivaizdžiai per daug – nebent dar gyvenama bendrabučio kambarėlyje. Pakalbėkime apie žmones. Juos taip pat reikia mokėti turėti. Jiems taip pat reikalingas dėmesys. Jie ne tokie abejingi kaip daiktai – gali įsižeisti ir nueiti savais keliais. Gali niekada nebesugrįžti.
Ar mes branginame savo žmones? Ar elgiamės taip, lyg jie būtų trapaus porceliano servizas (geriausiu atveju) ar kas nors paprastesnio? Ar paaukojame savo jėgų, sveikatos ir pastangų, kad juos gražiai turėtume? Maloniai ir ilgam?
Ak, pasakysite, gal kada nors ir norėjosi iš tikrųjų gauti ir turėti sau kokį nors žmogų, bet visa tai praeityje, audringoje ir godžioje jaunystėje… Stop. Yra dar vienas turėjimo būdas – kai tai nėra tavo nuosavybė, bet vis tiek esi atsakingas už tai. Tėvai, vaikai, draugai, aplinkos žmonės. Mes juos turime savo gyvenime, ir kartais suvokiame, kad neturėjimas būtų didelė klaida, netgi nelaimė.
Tai kodėl, – sakau sau, – kodėl kartais jaučiuosi, lyg užrakinčiau spintą, pilną kažkada labai svajotų, siektų, bet dabar lyg ir primirštų, akį atbukinusių gėrybių? Kam dar turėtų būti negaila laiko, jei ne šitam turėjimui – kuris nieko nereikalauja – tik trupinėlio širdies šilumos ir dėmesio. Tiek nedaug.
Ar ir jums taip būna?
AUDRONĖ
