Išeinančios vasaros panorama

Šisbeitauskas

Paskutinės rugpjūčio dienos, matyt, nusprendė paerzinti pradedančius eiti į mokyklą mokinius: saulė ir šilti orai dar kartą priminė, kad geriausias metų laikas vis dėlto yra vasara. Nors kai kas teigia, kad jos šiemet lyg ir nebuvo, bet net su kalendorine vasara išsiskirti gaila.
Puikūs jos vakarai kvietė mažeikiškius pasivaikščioti po gamtą, pasidžiaugti paskutiniais vasaros malonumais. Kas ten žino, koks bus rugsėjis, – bent jau orų pranašautojai teigia, kad gražių, vasarą primenančių dienų dar sulauksime.
Nors mūsų Ventos pakrantės dabar atrodo lyg statybų aikštelė, bet pasidžiaugti pavenčiais dar yra kur. Mažai buldozerių paliestas miesto paplūdimys, tad trečiadienio vakarą čia netrūko jaunimo. Ant paplūdimio smėlio mankštinosi jauni žmonės – į sporto šventę juos visus sukvietė Mažeikių gatvės gimnastų komanda. Tą vakarą vyko paskutinis klubo sezono, kaip jie vadina, „išsitaškymas“. Ir iš tiesų – puiki šventė baigėsi Ventos upėje, linksmai ir energingai taškantis vandenyje.
Žaviuosi šio klubo iniciatyva – jaunimas, niekieno neraginamas, renkasi sportuoti Sodų trikampyje, paupyje, dalyvauja įvairiose šventėse. Dabar labai madingas žodis „motyvuotas“ puikiai tinka ir šiam jaunimui – paaugliai ir jaunuoliai beprasmiškai nevaikštinėja gatvėmis, nesitrainioja prie namų, nesėdi baruose ar kavinėse, o visi kartu sportuodami leidžia laiką. Taigi, grupė gatvės gimnastų atsisveikino su vasara. Iki kito jiems palankaus laiko.
Apie statybas pavenčiuose užsiminiau, neturėdamas jokių piktų minčių: mačiau planus, eskizus, koks patogus turėtų būti mūsų paupys, tad jei kam dėl tų statybų dabar kyla nepatogumų, teks pakentėti – po to džiaugsimės, turėdami kur pasivaikščioti, važinėtis dviračiais ar pabūti arčiau gamtos.
Šiandien visoje šalyje vadinamoji Kardelių diena – tai, ko gero, populiariausia gėlė, Rugsėjo 1-osios proga dovanojama mokytojams. Graži ši diena, nors kai kas ir bando ją vaizduoti tamsiomis spalvomis. Mielieji, nepainiokite gražios šventės su švietimo problemomis – jų tikriausiai visada bus, kad ir kiek pavyktų įveikti.
Rugsėjo 1-oji tikriausiai labiausiai laukiama būsimų mokinukų – pirmokų: pirmoji mokytoja, klasė, mokyklos suolas, nauji draugai ir įspūdžiai. Aišku, bus ir ašarų – juk ne visiems lengva paleisti mamos ranką ir būti vedamam į klasę svetimo žmogaus.
Nežinau, kaip yra dabar, bet Rugsėjo 1-osios laukdavome, norėdami susitikti ilgai nematytus bendraklasius, o jau rugsėjo 2-oji – kitokia diena: vadovėliai, sąsiuviniai, nurodymai… Tiesa, ir tai kažkada baigiasi – kai sunku visam laikui išsiskirti su mokykla, mokytojais, klasės draugais.
Principas tas pats – kol turi, kažkaip neįvertini, o kai netenki, atrodo, Dieve, juk buvo taip gerai… Tad ir mokinukams patariu – naudokitės gražiausiomis vaikystės ir jaunystės dienomis, nes jos niekada negrįš ir tik mintyse ten galėsite paklaidžioti.
Sezonas prasidėjo ne tik moksleiviams, studentams – jau mačiau į stadioną einančius Mažeikių krepšininkus – jie taip pat pradėjo naują treniruočių maratoną. Išvyko į krepšinio čempionatą ir mūsų rinktinės aukštaūgiai. Ir išvyko, aišku, ne be nuotykių… Nežinau, ar taip būna ir kitose šalyse, bet pasiruošus išskristi į Izraelį ir jau susėdus į lėktuvą, šis ėmė ir sugedo… Cirkai, ar ne? Matyt, kažkas užkerėjo tą skraidyklę – nenorėjo, kad mūsų vyrai paliktų Lietuvą. Krepšininkams ilgokai reikėjo laukti, kol tą skraidantį nesusipratimą sutaisys. Galvoju: man būtų baugu skristi su tuo pačiu nepatikimu lėktuvu. Laimė, kad jis sugedo, dar nepakilęs į orą.
O gal tai buvo tiesiog provokacija – neišskridot laiku, nieko gero ir nesitikėkit… Kaip bus iš tikrųjų, pamatysim. Dvikovų metu laikykime kumščius ir tikėkime, kad jokios negandos mūsų krepšininkų nepalauš – juk turi kada nors ir juos lydėti didelė sėkmė – taip norėtųsi šiek tiek daugiau nei bronza. Tfu, tfu, tfu – kad tik neprikarksėčiau.
Ruoštis krepšinio batalijoms šiemet sukruto ir grupė mažeikiškių: vakar po varžybų sukvietė vairuotojus ir motociklininkus rinktis į naująją stovėjimo aikštelę Pavenčių gatvėje bei apvažiuoti krepšininkų palaikymo ratą miesto gatvėmis.
O gal pasiseks, mažeikiškiams susirinkus į tą aikštę, kitas rungtynes stebėti kartu. Iniciatyva tikrai verta dėmesio, tik yra visokių „bet“. Žodžiu, tikėsimės, kad mūsų krepšininkai savo tautiečių neapvils, o jų palaikymo komandai Mažeikiuose pasiseks pralaužti visus ledus: čia gi ne lėktuvas ir jokių trukdžių negali būti – į viską reikia žiūrėti geranoriškai.
Jau ilgiau kaip mėnesį stebiu prieš mūsų namą esančią automobilių stovėjimo aikštelę ir matau visokių kuriozų: įdomiausiai atrodo damų vairuojami automobiliai, kurių jos niekaip neįstengia tvarkingai pastatyti į kiek ankštesnę laisvą vietą. Tad ir pastato bet kaip – nesvarbu, ar po to kažkas galės pravažiuoti pro šalį, nesvarbu, kad mašiną pastatė vietoje dviejų automobilių. Svarbu tik tai, kad jos automobilis stovi.
Tiesa, pamiršau paminėti dar vieną svarbų įvykį – pagaliau atidarytas geležinkelio pėsčiųjų tiltas. Jis dar nebuvo pradėjęs funkcionuoti, o daugelis mažeikiškių šį statinį jau dėjo į šuns dienas – esą bus nepatogus, nejaukus, nesaugus ir t. t., ir pan. Tad jei norite įsitikinti, kaip yra iš tikrųjų, – išbandykite tiltą patys.
ŠISBEITAUSKAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*