Įsipareigojimas

Baimė netekti to, prie kurio prisiriši, mus persekioja nuolat. Kalbu ne apie žmones – jie savarankiški, ateina į mūsų gyvenimą ir išeina. Ir ne su visais jais gyvename, draugaujame, bendraujame, vadovaudamiesi principu „Kol mirtis mus išskirs“. Bet tai jau kita tema. Šiandien norisi pasikalbėti apie kitą prisirišimą – apie mūsų augintinius, arba, kaip kažkas yra pasakęs – mūsų mažuosius brolius. Tas posakis tinka, nes priimdami į namus bet kokį gyvūnėlį, įsipareigojame jį globoti ir būti atsakingi, kol jie gyvi.

Pamačiusi netikėtai pražilusį mūsų šuns ūsą, prašau: „Būk geras, Peki, tik nesenk“. Suprantu, kad prašau negalimo, taip pat sėkmingai tai galėčiau kartoti žiūrėdama į veidrodį. Bet, kita vertus, aš žinau savo realų amžių, o savojo šuns – ne. Jis priklydo prieš ketverius metus šaltą ir dosnų sniego gruodžio šeštadienį. Veterinaras patikino – pamestinuko amžius – ne daugiau kaip dveji ar treji metai. Tikiu specialistu, mat tas skaičiavimas man tinka, galime viltis dar tiek pat bendravimo metų, kiek jo jau nugyventa šitoje žemėje.
Ir vis tiek jį labai saugau. Prieš nužengdama į važiuojamąją kelio dalį įdėmiai stebiu iš kiemo išvažiuojančias ir įvažiuojančias mašinas. Bandau įžiūrėti ir įvertinti visus šimto metrų spinduliu esančius šunis (manasis penkių kilogramų rudis širdyje jaučiasi esąs tikras rotveileris ir puola tik dešimteriopai didesnius…), atsargiai elgiuosi su liftu, nes baisiausia, kas gali atsitikti – kai šuo vienoje durų pusėje, žmogus – kitoje, o pavadėlis – šeimininko rankoje…
Bijau pagalvoti, kaip jaustumės jo netekę. Negalvoju. Tik saugausi.
Dar prieš ketverius metus viso šito nesupratau. Mąsčiau teoriškai: gyvūnas – ne žmogus, tad skirdamiesi su savo augintiniais mes apraudame praeityje likusį savojo gyvenimo etapą, savo santykį, ligi tol įprastą gyvenimo tėkmę. Šioje nuostatoje yra tiesos, bet tai ne viskas. „Tai tokia ypatinga, analizei nepavaldi chemija“, – apie prisirišimą prie naminio padarėlio paaiškino man vienas žmogus.
Kaip ir bet kokia meilė, – tada nusijuokiau, – juk mokslininkai jau seniai pareiškė, kad viskas, kas su mumis vyksta išgyvenant jausmus – tik cheminės reakcijos.
„Ne, tu nesupratai, – atšovė pašnekovas. – Mokykloje aš negalėjau savarankiškai išspręsti nė vieno chemijos uždavinio, man tai buvo nežinoma žemė. Ir dabar niekaip negaliu paaiškinti, kas vyksta manyje, kai žiūriu į savo šuns akis. Kažkas keisto: jaučiau, kad jis mane supranta, džiaugiasi, kai man gerai ir užjaučia, kai nesiseka. Kažkur skaičiau, kad mes viską išsigalvojame, apie šunis mąstome kaip apie žmones, o jie – tik kažkada prijaukinti laukiniai gyvūnai, žodžiu, kitokie…“
Dar sužinojau, kad jį nustebino mano sprendimas priglausti šunį. Būčiau galėjusi ir įsižeisti, kad kažkas mane laiko tokia ribota kietakakte, bet laiku prisiminiau, kad kažkada dėl tokio savo sprendimo stebėjausi ir pati.
Žinau, kad viso to negalima paaiškinti, reikia paprasčiausiai į namus parsivesti šunį. Arba katę. Tada imi šnekėti, jausti ir suprasti aplinkinį pasaulį šiek tiek kitaip.
Gal todėl dabar manau žinanti, ką jaučia mano artimas žmogus, savo sodybos atokiame kampe užkasęs beveik aštuoniolika metų kartu buvusį šunį. Jaučiu, kas vis dar neleidžia užsimiršti kitos mano draugės tėčiui,– nors namuose neliko jokių augintinio žaislų ar dubenėlių, praradimo liūdesys, noras ištiesti ranką ir paglostyti – dar labai gyvas…
Tikiu, kad kuris nors suabejosite – kodėl lapkričiui prasidėjus rašau ne apie žmones, kurių nebeturime ir ilgimės. Ir pati savęs šito paklausiau.
Gal dėl to vienintelio ir neatšaukiamo įsipareigojimo, kurį pasirašai savo noru ir be didelių abejonių, tos visą jų šunišką gyvenimą patiriamos atsakomybės ir kartkartėmis apimančio nerimo. Ir dėl jų ištikimybės.
Patys jie mūsų nepalieka. Juos iš mūsų galima tik atimti.
Žinoma, augintinių galime atsisakyti. Pykstu ant tokių, išskyrus vieną – tą, kurio dėka Šuns metams baigiantis į mano namus atėjo šuo…
AUDRONĖ