Kai uždarome duris, laikas eina. Tokį posakį išgirdau prieš porą dienų. Kiek daug pasako nežinia kieno į žodžius sudėliota išmintis…
Kai džiaugiamės kažką pasiekę patys, kai džiugina artimųjų pergalės ir pakilimas, laikas eina.
Kai pykstamės, taikomės, bandome sutarti arba apsimetame, kad sutariame, laikas eina.
Jis eina ir tada, kai liūdna, ir tada, kai linksma.
Tada, kai, atrodytų, jis sustojo visiems laikams, laikas vis tiek eina.
Kai galvojame, kad niekas šiame pasaulyje mūsų nepaguos, jis eina tuo pačiu žingsniu ir ta pačia kryptimi.
Kai pilame į vazą vandenį pirmosioms mylimojo padovanotoms gėlėms, laikas eina.
Kai pasilenkiame virš kūdikio lovos ir manome dabar pasieksiantys amžinybę, laikas eina.
Kai planuojame, svajojame, siekiame, nusiviliame ir vėl pakylame, laikas eina.
Jis nesustoja, kai bėgame į naktį, nei priešaušryje, nei tada, kai ramiame ežere atsispindi saulė.
Kai švenčiame mažas pergales, didelius laimėjimus, savas ir svetimas šventes, laikas eina.
Kai liūdime ir ilgimės tų, su kuriais čia nebesusitiksime, laikas eina.
Kai dėliojamės darbus, skaičiuojame pinigus, statome ir griauname, laikas eina.
Kai pavargę sėdime jau užaugusio mūsų sodinto medžio pavėsyje, laikas eina.
Kai galvojame, iš kur dar gauti laiko, jis eina.
Kai įtariame, kad kažkas jį vagia iš mūsų, laikas eina.
Kai norime pralenkti laiką ir žmones, jis eina taip pat ramiai ir vienodai, kaip ir vakar ar kurią nors kitą dieną, valandą.
Kai sakome: „Tai mano laikas“, jis eina ir eina.
Kai kuždame „Mano laikas baigiasi“, jis tebeina.
Mes vis vejamės laiką, norime pralenkti laiką, norime apgauti matuodamiesi ne savą laiką, o jis tik eina
Eina
Eina
Jis turi mus
Mes – tik nuovoką, kad vienąsyk mūsų pėdos atsispaus greta…
AUDRONĖ
