Prisipažinsiu, visada gaila, kad laikraštis neišeina balandžio 1-ąją. Smagu kurti istorijas Melagių dienai, žinant, kad jų nereikia pagrįsti nei faktais, nei dokumentais, vienintelis argumentas – kad būtų linksma, kvaila, kandu ir truputį sietųsi su realybe.
Humoro jausmas – štai kas mus labiausiai skiria nuo kitų stuburinių ir šiaip gyvūnų. Ir tai bene vienintelis būdas išgyventi bet kokiais laikais, nepasimesti pačiose sudėtingiausiose situacijose. Nes jei žiūrėsime į pasaulį ir save labai rimtai, abu objektai taip pat įkyriai stebeilysis į mus.
Apgaudinėti nemėgstu, todėl balandžio 1-ąją nekuriu pokštų, neskambinu, negąsdinu, nesukeliu nereikalingų vilčių. Laikraštis – kas kita. Čia galima pasidarbuoti išsijuosus – ir jei pasiseka ką nors prajuokinti, jautiesi labai šaunus. Tiesa, būna ir kuriozų.
Prisimenu, kaip buvęs kolega pasakojo gal trisdešimties metų istoriją. Laikraštis pranešė, kad parduotuvėje prie turgaus pardavinės deficitus (tada net knygos mus pasiekdavo iš po prekystalio), bus visko: ir importinių drabužių, gėrimų, avalynės, ir naujausių leidinių. Kai žmonės iš ankstyvo ryto ėmė šturmuoti parduotuvėlę ir grasinti nieko nežinančioms pardavėjoms: jei jos neišneš deficitų – geruoju nesibaigs, teko įsikišti pareigūnams. Pokštininkams ilgai galvas trinko tų laikų valdžia – partiniai sekretoriai, gerai, kad išvis nenugraužė… Štai ir pajuokauk apie gerus dalykus.
Apie blogus drąsiai juokauti taip pat nevalia, žinau iš asmeninės patirties. Kai vieną žinomą politiką neva įkišome už grotų (grotos buvo tokios butaforinės, nuotrauka – išimta iš tarybos posėdžių archyvo – su mineralinio vandens buteliais ir popieriais ant stalo…), mudu su juo ilgokai nesikalbėjome. Ir jis buvo teisus –reikėjo iš anksto įspėti, būtų pranešęs artimiesiems – tie, kurie garbaus amžiaus ar turi menkiau išlavintą humoro jausmą… Ir šiandien jaučiuosi kalta, tad dar kartą atsiprašau. Kad laiku neįspėjau.
Visi kiti pajuokavimai praėjo be liūdnesnių pasekmių, nors, kai pagalvoji, nedažnai tos balandžio 1-osios mūsų laikraštyje ir pasitaiko… Kaip ir šiais metais. Iš pradžių lengviau atsidusome, paskui pasigailėjome…
Tad daugiau juokimės. Šypsokimės, nesvarbu, kad šiandien jau kita diena, skirta nebe pokštams.Vakarykštei progai turiu kažkada parašytą eilėraštį. Gal jis įtikins, kad verta bent šypsotis?
Mamutas išlikti prarado viltį.
Mamutui juoktis trukdo iltys.
Mamutas jaučiasi blogai,
Nuo streso slenka jam plaukai.
Mamutas vaikščioja ratu,
Kažkam juokinga, jam graudu.
Jį slegia didelė jėga –
Natūralioji atranka.
Mamutas nutarė nusižudyti.
Venas jis pjovėsi į ledo lytį.
Pusny gulėjo ir speige kankinos…
Kur plaučių uždegimas? Vos užkimęs!
Kaip liūdna laukt atomazgos ilgos –
Šitos natūraliosios atrankos.
O vaisto būta – mat natūralioji atranka
Išgydoma tik vienu: cha-cha-cha!
Kai nuolat sau mini ant uodegos,
Nelauk, kad kas tave paguos.
Jei negali laiku sušukt: cha-cha! –
Tave ištiks natūralioji atranka.
AUDRONĖ
