Kartais, kai viskas atrodo gerai ir nėra jokio pagrindo nervintis, į širdį įsismelkia nerimas. Jis lyg smėlis batuose – netrukdo eiti, nestabdo, bet kažkaip nepatogu. Taip ir tas nerimastingumas – užnuodija pačią gražiausią dieną ir verčia gūžtis arba net bijoti.
Jei giliai pasiknaisiotume savyje, surastume priežastį – tai gali būti neigiamas emocijas sukėlęs žodis, užuomina dėl ateities, o gal net perskaitytas straipsnis, nesiūlantis mums nieko gera.
Pastaruoju metu aplinkui daug pykstančių ir nerimaujančių, dalijančių pesimistiškiausias prognozes, kalbančių apie vis sunkesnę ir pilkesnę mūsų artimiausią ateitį.
Daugeliui mūsų ta ateitis yra susieta su darbu. Neveltui kaip vienas svarbiausių lietuvio bruožų įvardijamas darbštumas. Darbas mums yra ir pragyvenimo šaltinis, ir saviraiškos priemonė, ir galimybė turėti atitinkamą socialinį statusą bei padėtį visuomenėje. Ir tai, kad kitų Europos valstybių gyventojai svarbiausia vertybe laiko žmogaus kūrybingumą, mūsų nepaguodžia. Mums dirbti vis dar reiškia gyventi. Ir gyventi gerai, siekti, kad būtų dar geriau, įvykdyti įsipareigojimus vaikams ir tėvams, būti įvertintam aplinkinių.
Neveltui šių dienų spaudoje randame nemažai psichologų ir sociologų komentarų, kurie bando sulaikyti sunkmečio sutrikdytus ir prigąsdintus žmones nuo neprotingų sprendimų – darbo praradimas nieko bendra neturi su sveikatos ar gyvybės praradimu. Pastarieji dalykai yra mums duoti neatlygintinai – ir tik vieną kartą. Darbas, lyginant su šiomis svarbiausiomis dovanomis, yra tik laikinas užsiėmimas.
Gink Dieve, nesakau, kad jo nereikia vertinti, saugoti ir stengtis. Bet svarstant apie galimybę (ar tikimybę), kad tavo pareigos ar darbo vieta yra tik laikina duotybė, priklausanti ne tik nuo situacijos (rinka, sunkmetis, santykiai darbe), bet ir nuo mūsų pačių (žmonės dažniau savo noru keičia darbovietes nei yra atleidžiami).
Tikriausiai ne vieną sukrečia pranešimai, kad žmonės, netekę pajamų šaltinio ar visų sukauptų pajamų, ryžtasi atsisveikinti su gyvenimu. Lyg vienintelė gija, laikanti mus šiame pasaulyje, būtų pareigos ir atlyginimas.
Nesėkmių lavina mus kartkartėmis užlieja iki pat galvos – ir nebūtinai tai atsitinka per sunkmetį. Jei pagalvotume, kiek sunkumų jau esame atlaikę, kiek problemų įveikę, ramiau žiūrėtume į ateitį.
Kažkada perkaičiau ir įsiminiau vieną frazę: „Jei problemą galima išspręsti panaudojant pinigus, tai ne problema, o išlaidos“. Ji kartais padeda atgauti vidinę pusiausvyrą – per asmeninį sunkmetį, kai susvyruoja tikėjimas teisinga pasaulio tvarka, aplinkiniais žmonėmis ar savimi pačia.
Jei mes esame kam nors reikalingi, gyvenimas turi prasmę. Jei mums yra nors kas reikalingas, mes ne vieni ir ne vieniši. Suprantu, daugelis esame linkę savo problemas išspręsti patys, o jei nesiseka – puolame į juodą neviltį. Kartais reikia apie tai kalbėti garsiai, net ne pagalba iš šalies, o tik problemos įvardijimas dažnai padeda rasti sprendimą.
Pamažu mokausi suvokti, ką vienoks ar kitoks išbandymas nori man pasakyti, kuria linkme kreipia manąjį gyvenimą ar suvokimą, ką šlifuoja, taiso, perdarinėja. Apie ką įspėja.
Kartais pagalvoju, kad mes nemokame nei laimėti, nei pralaimėti. Pirmuoju atveju džiaugiamės tik akimirką, galvodami, kad mums paprasčiausiai nusišypsojo laimė, o kitą kartą gali ir nebepasisekti. Antruoju – pykstame ir šaukiame: „Viskas baigta!“, „Daugiau niekuomet!“, „Ir kas mane nešė į tą galerą?!“
Kai svarstai ir lygini – labai ramiai, be didelių vilčių ir neįveikiamų nuoskaudų – supranti, kad tie pakilimai ir duobės yra tas pat, kas žiemos ir vasaros, diena ir naktis. Tai pusė vieno didelio ir svarbaus dalyko – mūsų pačių ar mūsų gyvenimo. Nei mumyse, nei toje laiko atkarpoje, kuri mums skirta, nėra nei absoliučios baltumos, nei neperregimo juodumo. Viskas susiję, yra pusiausvyroje arba kovoja, grumiasi ir – laimi arba patiria pralaimėjimą. Bet nei pergalė, nei nuopuolis nėra absoliutūs. Arba, kaip pasakė vienas išmintingas žmogus, nėra padėties be išeities, yra tik mums nepatinkantys sprendimai. O kad jie negadintų mums gyvenimo avansu, galėtume pasinaudoti tokiu patarimu: „Jei negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį į ją“.
Kartais tai padeda. Tikrai.
AUDRONĖ
