Kaip jaučiamės įžeidę ar nepelnytai nuskriaudę žmogų? Taip, bjauriai. Ir ypač tada, kai tas žmogus mūsų nekaltina, nereikalauja satisfakcijos, neįžeidinėja mūsų mainais už patirtą skriaudą. Dar bjauriau, tiesa?
Praėjusį savaitgalį papasakota močiutės istorija galėtų ir neturėti tęsinio, jei nebūčiau susipažinusi su jos kaimyne.
Inteligentiška moteris, – šovė mintis ją išvydus. Protinga ir gera, – įsitikinau gana greitai. Pasijutau kalta dėl svarbiausio dalyko: rašydama skiltį nepagalvojau, kad be vardų, pavardžių, adresų papasakotas atsitikimas nėra absoliučiai anonimiškas, nes apie jį perskaitys ir tas vienintelis žmogus, kuris ŽINO, nes yra susijęs su nemalonia istorija.
Močiutės kaimynė nesmerkia senolės, ji bando suprasti. Beveik pusę amžiaus išgyvenusi tame pačiame name džiaugiasi savo kaimynais – jie lyg šeima. Tiesa, mažėjanti ir besikeičianti, nes vieni išvažiuoja, kiti išeina Anapilin. Močiutė kieme – „naujokė“. Ji ne taip seniai atsikraustė iš kaimo, gyvena viena.
„Manau, kad jūs teisingai spėjote – ją į redakciją atvedė vienatvė, nuobodulys, dėmesio trūkumas. Pinigai, kurie neva dingo, gali būti tik pretekstas atkreipti į save dėmesį. Arba bausmė už nedėmesingumą. Man, “ – paaiškino moteris. Ir pridūrė niekada kaimynės patikėtu raktu nerakinusi jos buto durų, ką jau kalbėti apie dingusią pensiją.
Koks sunkus dalykas – išnarplioti dviejų žmonių santykius. Ypač, kai tie žmonės gina savo teisybę. Bet kažkodėl visi linkę patikėti tuo, kuris nepiktas. Aš patikėjau, kad močiutės pinigėliai yra kažkur padėti, galbūt užmiršti, galbūt pamesti, bet niekas iš tiesų jų nepaėmė.
Kaimynė liūdnai nusišypsojo: neįmanoma niekam įrodyti, kad nepadarei to, ko nepadarei. Tiesa, sutikau, turėtų būti priešingai. Bet nuoskauda, susidūrimas su kito žmogaus negatyviu požiūriu ar piktumu yra sunkiai išgyvenamas dalykas. „Nebent vadovaučiausi psichologinių knygų išmintimi: į bet kokį potyrį – gerą ar blogą – reikia žiūrėti kaip į nuotykį.
Gal ir nuotykis, kad jų ramus kiemas dabar šurmuliuoja, moteriškės turi apie ką kalbėti, vienos gina, kitos trauko pečiais, numatydamos tolesnę įvykių eigą. Niekam iš tikrųjų tai nerūpi. Tik dviem moterims. Kurios abi jaučiasi blogai. Teisingiau, trims. Trečioji – aš.
Jei ne tos moters akys, balsas, mūsų pokalbis apie žmones ir knygas, jei viskas būtų buvę kitaip – agresyviau ir pikčiau, pasakyčiau: nepadariau nieko, kas padėtų atpažinti šios istorijos veikėjas ir ant kurio nors konkretaus žmogaus mestų įtarimo šešėlį. Tik pamąstymas apie vienišą ir artimais žmonėmis nebetikinčią močiutę…
Kaltės jausmas apėmė ir nepaleidžia dėl kitko – dėl to vienintelio, žinančio žmogaus. Kuris turėjo pajusti nuoskaudą, tapęs lyg ir neigiamu anoniminiu rašinio herojumi. Arba žmogumi, kuriuo nepasitikima. Tai jau mūsų dviejų santykis – mano skaitytojos ir manasis.
Kaip jaučiamės, kai mumis nusivilia? Bjauriai. Norėtume kaip nors grąžinti laiką atgal, ištaisyti, ištrinti klaidą, lyg ant baltutėlaitės staltiesės plintančią bjaurią dėmę.
Nedėkinga mūsų profesija, dar pagalvojau, bet ačiū Dievui, kad nesi teisininkas, kuris turi iš tikrųjų įvardyti kaltuosius ir paskirti bausmę.
Dabar mes kiekviena ją pasiskyrėme sau. Nuotykis, pamoka, atgaila? Kas žino.
Norėčiau tik atsiprašyti – labai asmeniškai, kai skaitysite šitas eilutes. Tik vienos Jūsų. Ir padėkoti, kad išvis susitikome…
AUDRONĖ
