Visiškai gerai jaučiamės laisvojoje rinkoje: jau pripratome prie pasiūlos ir paklausos dėsnių, vartojame su malonumu, atsipalaidavę, kartais net nuobodulį ar stresą gydomės parduotuvėse. Mus šita rinka taip pat tiria, vertina ir „ima“ pagal tuos pačius principus.
Viskas gerai, tik kartais atrodo, kad pamažu tampame daiktais. Štai darbdavio pageidavimas surinkti atitinkamo amžiaus darbuotojus primena apie prekės galiojimo laiką – kuo arčiau „sugedimo“ ribos, tuo mažiau norinčiųjų. Arba patarimai madinguose žurnaluose: kaip rasti turtingą vyrą, kaip išlaikyti santuoką, kaip gauti gerą darbą, kaip elgtis su kolegomis, kad jie nekiaulintų, kaip uždirbti daugiau pajamų, kaip sugyventi su anyta ar uošve… Tas neklystančių patarėjų aplombas verčia į mūsų ketinimų ar siekių objektus žiūrėti kaip į visiškai nuspėjamus mechanizmus – ten spustelėjai, čia atleidai, ir važiuoja… Kaip instrukcija, kurią italai labai smagiai yra pavadinę „libretto“. Sustojo mašina – išsiimi libretto ir sužinai, kas atsitiko, nebeveikia siurblys ar skalbyklė – libretto pasufleruos, ką daryti: spustelėti kitą mygtuką, nešti meistrui ar mesti į konteinerį. Beje, italai čia visiškai nieko dėti, man tas instrukcijos pavadinimas gražiau dera prie žmogiškų santykių. Ir kilniau skamba.
Mes nepanašėjame į smarkius ir išdidžius, gyvenimo džiaugsmo bei mums nesuprantamos filosofijos kupinus pietiečius, mes amerikonėjame.
Juk būtent Amerikoje stengiamasi „susisteminti“ žmonių santykius. Ten gyvuoja principas „jei – tai“, kada žmogus iš anksto žino galybę variantų, ką pasakyti, kaip pasielgti. Jis ilgai nesuka galvos, paprasčiausiai pritaiko vienokį ar kitokį visuomenėje priimtą modelį. Na, kad ir garsusis pasisveikinimas: „Kaip gyvuoji?“ Atsakymas: „Gerai.O kaip tu gyvuoji?“ Ir taškas. Įsivaizduoju, kaip jie nustebtų, jei imtume pasakoti, kaip iš tiesų jaučiamės ar kas gero ir blogo pas mus atsitiko… Toks trafaretas, tokia forma. Ir nieko daugiau.
Nuostabu, bet tų pačių amerikiečių romanuose labiausiai pasiseka herojams, kurie mąsto ir elgiasi nestandartiškai – ir pas būsimą darbdavį, ir pavergiant kokio nors gražuolių dėmesio persisotinusio milijonieriaus širdį… Ką noriu pasakyti? Tai, kad ir jie patys jau pavargo nuo nuspėjamumo. Nuo sukonstruoto gyvenimo. Nuo to nepakeičiamojo „I’m fine. Thank you“ ir kitų šablonų.
Ką daryti, kad nepavirstume mechaninėmis lėlėmis, kurias valdyti tikisi kiekvienas, žurnale susižvejojęs primityviausią instrukciją? Mano nuomone, skaityti geras knygas. Žiūrėti gerus spektaklius ir filmus. Klausytis muzikos. Visa tai, kas nepanašu į „libretto“, o yra šiek tiek sudėtingiau, kas primena mums, kad esame žmogiškos būtybės. Joms ir jų gebėjimui jausti, kurti niekada nebuvo taikomas primityvumo ir paviršutiniškumo standartas. Jų negalima sukonstruoti, todėl – ir valdyti.
Tas „sudaiktėjimas“ – tik mūsų apsauginis luobas, bandymas pakeisti savo pasaulį, padaryti jį įperkamą ir nuspėjamą, kad nuo nieko nepriklausytum. Tokia toli pažengusio vienišumo išraiška. Jei kas tą luobą pajudina – pajaučiame grėsmę ir imame nerimauti. Kartais net baisiai.
„Pagaliau pasijutau visiškai laisvas ir dėl visko ramus“, – neseniai prisipažino pusamžis vyriškis, gyvenantis atkampioje sodyboje ir negaunantis pragyvenimui jokių nuolatinių pajamų. Jis įsitikinęs, kad būtent nerimas verčia žmones daryti svarbiausias gyvenimo klaidas.
Mumyse ir mūsų gyvenimuose dar yra kažkas, kas nepasiduoda jokiai klasifikacijai, standartizavimui, šablonui. Tą „kažką“ mes apribojame etalonais, apkrauname daiktais, lyg norėtume numaldyti, užmigdyti ar uždusinti. Stengiamės būti panašūs į kitus arba dar geresni, ryškesni, sėkmingesni. Pritapę visuomenėje.
Vienas protingas autorius siūlo bet kokius išgyvenimus dėl įvaizdžio gydyti klausimu: kam tai rūpi? Niekam, jei iš tikrųjų.
Gal tai pirmas žingsnis išlaisvinant sielą?
AUDRONĖ
