Dangus neišverkė nė vienos ašarėlės, nors išvakarėse lijo, o mobiliuosiuose tinkluose blaškėsi žinutės, kviečiančios pagerbti vasaros pabaigą ir mokslo metų pradžią tylos minute.
„Dievulis vaikus myli“, – paaiškino man viena pažįstama, išeinanti į pirmąją klasę. Matyt, myli ne tik vaikus, bet ir mokytojus, direktorius, tėvelius. Leido jiems sausiems pasiekti mokyklas, klases ir suolus. Negadino nuotaikos ir nepriminė, kad per ilgus devynis mėnesius bus visokių dienelių, šaltų, žvarbių ir ašarojančių – gerokai daugiau nei saulėtų. (Tarkime, kad kalbu apie orus, o ne apie vidinę būseną.)
Paskutinioji vasaros diena buvo ypatinga tuo, kad sutikau daug senų draugų ir pažįstamų. Didžioji jų dalis susijusi su mokykla. „Nuo septynerių einu į Rugsėjo1-ąją, daugiau nei keturiasdešimt metų!“ – su šiek tiek apsimestiniu siaubu pastebėjo mano buvusi mokytoja, dabar – mokyklos direktorė.
– Motina rugsėjo 1-ąją žadina sūnų. Šis traukia apklotą ant galvos ir niurzga: – Mama, aš nenoriu eiti į mokyklą!“ Ji neatstoja. Sūnus keliasi ir sunkiai dūsauja: „Mama, aš rimtai sakau – nebenoriu eiti į mokyklą!”. Motina užjausdama linguoja galvą: „Pakentėk, sūneli, tik dveji metai iki pensijos teliko…“ – apie nelengvą pedagogų dalią šmaikštavo mokytojas lituanistas. Ir leido suprasti, kad šiuo anekdotu guodžia visus kantrybės arba jėgų netekusius kolegas.
Ką gi. Jėgų, kantrybės ir optimizmo prireiks visiems. Bet per šventes apie tai įprasta nutylėti.
Mūsų laikraščio fotokorespondento per pusdienį surinktose nuotraukose – daug veidų ir spalvų, jos linksmos ir niekuo neprimena, kad „mokslo šaknys karčios“. Juk dar tik Rugsėjo 1-oji…
Ta diena sukelia dvejopus jausmus. Ji linksma ir spalvinga, kai galvoji apie draugus, smagius nuotykius, ieškojimus, pergales, net apie mokslą. Ji graudi, kai susimąstai apie ką tik atsibučiavusius su namiškiais ir didelio svetimo miesto priglaustus aštuoniolikmečius ir devyniolikmečius. Vaikai nesupranta, kad šis išsiskyrimas – pats didžiausias jų gyvenime, nes daugelis nuo šiol į gimtus namus sugrįš kaip svečiai. Mylimi, laukiami, savi, bet svečiai. Tėvai tai supranta, nes ir patys kažkada išvyko, išėjo į rugsėjį. Tėvų namų atžvilgiu – visiems laikams.
Lyg tyčia šiemet aplink daug mamų, ką tik su nerimu laukusių egzamino dienos, paskui – egzaminų rezultato, dar vėliau – žinios iš aukštųjų mokyklų ir kolegijų. Dabar jos vėl nerimauja ir tas nerimas toks akivaizdus: ar vaikas mokės būti savarankiškas, už viską atsakingas, ar pavalgys, ar šilčiau apsirengs, ar išgers tabletę nuo kosulio ir neišgers nieko gera nelemiančio kokteilio…
Žinių diena. Tai ne tik mokslo žinių diena. Tai dar vienas laiko tarpsnis, kai mes lauksime žinios. Žinios iš studento. Iš mokyklos grįžusio mokinuko. Žinios apie gerą įvertinimą, pagyrimą, pergalę. Nelauksime tik blogųjų.
Nelaukime. Tikėkime, kad rugsėjis linki mums tik gera ir jos mūsų nesusiras.
Nuo pirmadienio daugelį mūsų vėl kels reiklus žadintuvo skambutis. Dieną į dalis skirstys mokyklinis skambutis. Vieniems atrodys, kad viskas taip neįveikiamai nauja ir sudėtinga. Kiti sakys, kad viskas taip pat, kaip ir prieš kelias dešimtis metų – įprasta ir paprasta.
Jei šios dvi – žinių siekėjų ir jų dalytojų – grupės sutars ir susitaikys su likimu kaip dovana, Rugsėjo 1-osios nereikės pagerbti tylos minute.
Šito visiems ir linkiu. Tad su ką tik prasidėjusiu rugsėju!
A. M.
