Ponas Mefistofelis, gundydamas daktarą Faustą, labai gražiai sudainuoja: „Vien tik auksas valdo mus!“ Gali suabejoti, ką taip sakydamas jis turi galvoje – mus visus ar tik save, pragaro pasiuntinį, ir savąją padermę.
Bet, kaip teigia išmintingi šių laikų žmonės, prieš šimtmečius nuskambėję gudriojo sielų suvedžiotojo kupletai pretenduoja tapti šių dienų žmogaus himnu.
Auksas šiuo atveju būtų metafora. Viso to, ką mes norime turėti – daiktų, malonumų, nepelnytai gautų gėrybių. Mainais už sielą. Netgi ne tą dangiškąją – už paprastą dvasios ramybę.
Nes kai jis, tas auksas, valdo, ramybės nebėra.
Ko galėtume prašyti savo laimei? Paprasto gyvenimo – to, kuris yra dabar ir vis dar tęsiasi. Kaip tas apiplėštas kolekcininkas, žurnalistams atsakęs, kad ne prarasti milijonai, net ne su meile rinkti eksponatai yra svarbu, o jo šeima, jo artimi žmonės. Štai ko būtų baisiausia netekti.
Ar mes visada trokštame to, ko būtų baisiausia netekti? Deja, ne.
Žvelgdamas į pasaulį, vieną dieną imi ir pagalvoji, jog nėra skirtumo, kam priklauso jo grožybės – tau ar kažkam kitam. Kam svarbu, kieno kieme žydi medis, jei kiekvienas gali gėrėtis tuo žydėjimu? Ar būtina užsiauginti rožę, kad suvoktum, kokia ji graži? Gal visiškam suvokimui, ypatingam pakylėjimui ir reikia tos aukos – rūpintis, stengtis, auginti, kad paskui pasidžiaugtum ne tik rezultatu, bet ir savimi. Bet net tokiu atveju, jei tu neturi nuosavo kiemo su medžiu ar ką tik pražydusia rože, pasaulis netampa skurdesnis. Ir tavo paties pasaulis. Kol matai, kol girdi, kol gali įkvėpti aromatą…
Gal į daiktus galėtume žvelgti kaip į žmones – ne visi jie mums priklauso, ne visų mums reikia. Pagaliau net ir patiems artimiausiems mes neatimame laisvės – jie kartu ir mūsų, ir ne mūsų. Laisvi.
Bet mes laimingi, galėdami pasakyti – „Tu – mano“, ir verkiame, kai netenkame.
Ko netenkame iš tikrųjų? Galimybės būti šalia, matyti, girdėti, liesti, kalbėtis…
Ar tai turi ką nors bendra su infliacija ar akcijų nuvertėjimu?
Įdomu, į kokį kalną žmonija sukrautų visas aukso atsargas arba visus banknotus? Ir ar pažiūrėję į tą kalną galėtume pasakyti – taip, jis valdo mus! Taip, mes esame jo vergai, nes net neturėdami lenkiamės, svajojame ir darome viską, kad priartėtume, kad taptume nors menkiausio gabalėlio savininkais.
O ką darytume, jei mums atitektų visas kalnas? Susipirktume pasaulį ir būtume laimingi, kad visas planetos žydėjimas yra mūsų? Kad štai ten teka mūsų upės ir plaukia privatūs debesys, kad miškų ošimas – taip pat nuosavybė?..
Kol gali matyti, girdėti, užuosti, juoktis ir verkti, visas pasaulis priklauso tau. Visiškai veltui.
Ir niekas mūsų iš tikrųjų nevaldo – tik iliuzija, kad laimė, meilė ir gyvybė gali būti perkama.
Deja, klydo net išmintingasis profesorius Faustas.
AUDRONĖ
