Kryptys

Traukinukas veža mane į pietvakarius, seniai nekeliauta kryptimi. Vos pusantros valandos išbuvusi sostinėje, riedu į Kauną. Rodos, vos vienas kitas šimtas kilometrų piečiau – ir jau kitos spalvos, kitoks gamtovaizdis. Žemaitijoje žolė dar pernykštė, gelsva lyg po sausros, o čia jau sodri, kai kur net akinamai žalia. Pašlaitėse žydi žibuoklės – vienur, kitur sublyksi mėlyni žiburėliai, nespėji net sureaguoti, kas tai: žibučių šeimyna ar žiemos speigų ir pavasarinio polaidžio neišblukintas popiergalis… Ir mūsų vaikystėje taip pamėgtos „balos“ – gal kad pirmosios, trapios, bet tokios tikros jau atbudusio pavasario gėlės – visur: kur dar tebetyvuliuoja vanduo, medžiai ir krūmai meta retus šešėlius, lomose ir šlaituose.
Smagus šitas pavasaris – kelionės, kelionės… Traukinių, atobusų, net troleibusų ir „mikriukų“ grafikai, padedantys racionaliau planuoti man skirtą laiką – pilna piniginė skaičiais primargintų popierėlių.
Kaune nebuvau gal dešimtmetį. Po sunkios ir įspūdingos darbų, susitikimų ir pokalbių dienos draugė veža mane į „Akropolį“. Spiriuosi iš paskutiniųjų – kam man ta „kultūrinė programa“, nekenčiu didelių parduotuvių ir visomis kryptimis skubančios minios. Ne tai, ne tai, – aiškina kaunietė. Ir kaip tikras didmiesčio asas suka ratus antžeminio garažo serpantinu. Antras, trečias, ketvirtas aukštas… Išlipame ten, kur Kaunas – kaip ant delno. Šalia Nemunas, garsioji sala, kurioje verda statybos – auga garsioji Kauno Arena. Bažnyčios lyg išsirikiavusios į tiesę – ten, kur tuoj tuoj susimaišys Nemuno ir Neries vandenys. Soboras atrodo toks žemaūgis rubuilis šalia Prisikėlimo bažnyčios, deja, taip pat nepasižyminčios nei gotikiniu, nei baroko grakštumu ir elegancija.
Gražus ir apleistas miestas. O gal tas kelionių metas neleidžia išblėsti anksčiau patirtiems įspūdžiams ir prisiminimams? Dauguva su melsvu neonu žibančiais tiltais ir kasdien vis labiau atsinaujinanti Ryga, Vilnius, kurio augimo tempų nesupančioja (gal nebent šiek tiek pristabdo) sunkmetis… Kaunas atrodo lyg garbus aštuoniasdešimtmetis nubrizgusiu kostiumu šalia intensyviai jaunėjančių damų. Nieko nepakeisi – sostinėms mestos didesnės pajėgos ir pinigai.
Gal dėl to, kad pernelyg daug privačių valdų, kurių patys savininkai nepajėgūs atkelti? – pamąstome. Gal valdžia pernelyg inertiška, be užmojo? O gal tiesiog tokios urbanizacijos taisyklės – kur yra traukos centras, ten viskas ir klesti.
Niekada nemaniau, kad kada nors parašysiu tokį sakinį: jei labai norite vaikams parodyti šiuolaikinę Lietuvos „kultūros sostinę“ – „Akropolį“, važiuokite į Kauną.
Ten bus šiokios tokios naudos ir tąja, kultūrine prasme. Mat didžiulė parduotuvė pastatyta miesto centre, kur kiekvienas žemės metras itin brangus. Tad architektams teko pasukti galvas, kaip prekybos ir pramogų centrą įtalpinti, suplanuoti įdomiai ir patogiai. Garbė jiems, kad paliko senuosius namus! Raudonų plytų dviaukštis pastatas – namas po „Akropolio“ stogu. Jame įsikūręs knygynas. Paėjėjusios randame dar vieną iš senų laikų išlikusį namelį, o gal tiksliau – jo sienas. Tai taip pat prekybos erdvės dalis. Kadangi mūsų nedomina prekės, o traukia vaizdas, vaikštome lyg po architektūros muziejų.
Draugė parodo: išlikę ir buvusių gatvių pavadinimai, tiesa, naująja maniera senųjų gatvelių atkarpos virto „alėjomis“… Eskalatorius veža, kur pageidauji: aukštyn ar žemyn. Žmonių miniai dar ne laikas, jie pasipils po valandos, kitos.
Sunku patikėti, bet garsioji Laisvės alėja merdi ir dėl to, kad kaimynystėje išaugo tas prekybos milžinas. Visi prekybininkai iš kadaise visoje Lietuvoje madingos bei pavydą keliančios erdvės – Laisvės alėjos – suskubo persikelti ten, kur patogiau, kur pirkėjai, valgytojai ir gėrėjai – tiesiog po ranka.
Pusvalandžio pakaks nuvažiuoti į stotį, – patikina draugė. Ir mes dar išgeriame kavos vienoje iš daugelio kavinukių. Barmenė neskuba, lėtai spaudžia apelsinus, lėtai nusiplauna rankas, nušluosto stiklines… Pagaliau prieina prie mūsų, nekantriai trypiančių šalia baroprekystalio. Iš tiesų Kaunas – buvusi sostinė, dabartinis tempas jam nepasiekiamas, nors gatvėse kauniečiai vaidina labai skubančius ir perdėm dalykiškus. „Bet tu ir važinėji!“ – pati nežinau ar pagiriu, ar sukritikuoju savo draugę. Ji atsako: „Pagal taisykles“.
Kažkokios keistos taisyklės ir manieros, – spėju pagalvoti, kai po nosimi nežinia iš kur netikėtai išnyra kitas eismo dalyvis. Ačiū Dievui, sureaguota laiku ir tinkamai, tad į stotį spėjame laiku. Ir vėl tas pats vaizdas pro langą – penkias ilgas valandas, tik kryptis kita – namo.
Pati geriausia kryptis, – jau kažkelintą kartą pagalvoju.
AUDRONĖ