Rugpjūčio 23-iąją sukako 28 metai, kaip Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės, susikibę rankomis, stojo į 650 km ilgio grandinę. Taip buvo paminėtos 50-osios Molotovo-Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metinės.
Ši dviejų milijonų žmonių grandinė sujungė tris Baltijos šalių sostines: Vilnių, Rygą ir Taliną, simboliškai atskirdama Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, išreikšdama piliečių norą būti laisvais.
Baltijos kelias yra įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė. 2009 m. UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties“ sąrašą.
Su gatvėje sutiktais žmonėmis „Santarvė“ kalbėjosi, kokias emocijas beveik prieš tris dešimtmečius kėlė ir dabar kelia Baltijos kelio akcija.
 Paulius Mylė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Paulius Mylė, kultūros darbuotojas: – Kiek atsimenu, iš Viekšnių mes tada vykome į Pakruojo rajoną stovėti šiame kelyje. Tiek emociškai, tiek idėjiškai Baltijos kelias yra išlikęs atmintyje, įspūdis buvo didžiulis. Ši akcija parodė, kokie buvome ir esame vieningi, jis liko mūsų laisvės siekio, gėrio simboliu. Žinia pasauliui, kad kartu mes esame jėga. Ir dabar mes esame tokie pat, gal tik labiau užsisklendę savyje, neberodome tų emocijų. Iš tikrųjų ir dabar yra gražaus jaunimo, viltingų dalykų. Mes turime džiaugtis ir judėti į priekį su viltimi, kad viskas bus gerai. |
 Stasys Milkintis. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Stasys Milkintis, senjoras: – Manau, kad tada tokia išeitis ir tebuvo – vienytis su kaimynais ir parodyti sovietams, kad mes draugiškumu galime kažką pasiekti, iškovoti, tam nebūtina jėga. Man atrodo, kad po vieną mums būtų sunku buvę ką nors įrodyti, o štai trijų šalių žmonės tai padarė. Tada jau ir pasaulis turėjo atsižvelgti, suvokti, kad tai ne vienos tautos požiūris į Baltijos šalių okupaciją. |
 Albertas Vanagas. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Albertas Vanagas, senjoras: – Važiavau ir stovėjau Baltijos kelyje, susikibęs rankomis. Manau, kad tada to susijungimo, vienybės reikėjo, o dabar nebežinau, ar Baltijos kelias pasikartotų – daugelis yra nusivylę valdžia. Kad ir kokią išrenkame, vis ją lydi skandalai, tarpusavio rietenos. Šie valdžios žingsniai kai kuriuos ir verčia abejoti, ar jie eitų į tą kelią dar kartą. |
 Zita Jasienė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Zita Jasienė, senjorė: – Žinokite, tokio įspūdžio net ir prabėgęs laikas neišdildo. Atsimenu, buvau po ligos, tačiau važiavau autobusu, stovėjau, viską mačiau. Ir manau, kad Baltijos kelias buvo tada reikalingas ir jo reikšmė neišnyko šiomis dienomis. Vėliau buvo sausio 13-oji, tankai, tačiau po Baltijos kelio visada žinojome, kad mes ne vieni, ir tikėjome, kad viskas vis tiek bus gerai. |
 Dalia Juškytė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Dalia Juškytė, darželio darbuotoja: – Baltijos kelyje nedalyvavau, tačiau ir tada jo idėjoms pritariau – mums reikėjo parodyti, kad mes esame, nesame beveidžiai ir turime savo šaknis, istoriją ir norime vėl būti laisvi. Tokios nuomonės apie šią lemtingą akciją laikausi ir dabar. Žinokit, manau, kad ir dabar toks kelias būtų reikalingas – gal jis mus vėl suvienytų, kaip tomis dienomis, nes dabar esame vienas prieš kitą ir pašaipūs, ir savanaudiški. |
 Donata Žiulpienė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Donata Žiulpienė, socialinė darbuotoja: – Nors nedalyvavau šiame renginyje, tačiau svarbu, kad tada mes susivienijome, sugebėjome susiburti, išdrįsome taikiu būdu parodyti, kad nesame abejingi praeičiai ir ateičiai. Gal tokio susivienijimo reikėtų ir dabar? Ir sienų nebėra, tačiau kartais atrodo, kad latviai gyvena sau, estai – sau, mes – sau. O juk ateitį kuriame bendrą, norime gyventi pakelta galva. |
