Kvailas noras?

Audronė MALŪKIENĖ

Tas sekundes sėdėjome sustingę, sulaikę kvapą. Atrodė: jei sujudėsi, gali pakenkti. Pagaliau –  finišas, pagaliau – pergalė, įtampa atlėgo. Tačiau bėgo akimirkos ir buvo matyti, kad pati mergaitė dar nesuvokia, kas įvyko. Vėliau ji prisipažins, kad dar ir po pusvalandžio, lipant ant pakylos, kojos drebėjo, buvo baisu suklupti.
Didelis džiaugsmas dėl olimpinio medalio, tačiau dar didesnis dėl čempionės atsakymo į žurnalistų klausimą, ką mananti apie britų žiniasklaidos apgailestavimą, kad ji – ne Jungtinės Karalystės pilietė. „Visą laiką būsiu lietuvė, niekada nekeisiu pilietybės. Šiandien jau nekart manęs to klausė. Kvailas klausimas.“
Ar kiekvienam mūsų jis pasirodytų kvailas?
Nemanau. Nesakau, kad patriotizmui pasireikšti dirva palankiausia tik tada, kai esi išskirtinis, kai tave sveikina, stebisi ir pripažįsta. Kai tave mielai priimtų, priglobtų ir pirktų kiti.
Emigrantų srautai, dėl kurių niekada nesipešė ir nesipeš Europos valstybės ar Amerika, tokio klausimo net neišgirsta, jie žingsnis po žingsnio bando įsitvirtinti svetimoje žemėje, paklūsta svečios šalies papročiams ir tradicijoms arba bando išlaikyti savas, o čia likusiems tėvynainiams pasakoja, kuo geriau ten ir blogiau čia.
Ta paauglė, kuri vis negalėjo sulaikyti ašarų ir privertė verkti žmones už tūkstančių kilometrų nuo Olimpiados sostinės, visiškai tiktų įprastam lietuvaitės simboliui – šviesiaplaukė, ilgakasė, lietuviams daug ką reiškiančios gėlės vardu. Gal mums, prarandantiems viltį, kad Lietuva kam nors rūpi, kad aplink auga kosmopolitų karta, kuri jau nuo mažens žino, kad TEN – ir aukštasis mokslas geresnis, ir cukrus saldesnis, ir klimatas palankesnis sveikatai…
Dar Vincas Kudirka draudžiamoje spaudoje rašė apie lietuvių emigracijos problemas, jo komentarus apibendrinčiau vienu sakiniu: save rasi ten, kur norėsi. O kad norėtum rasti? Čia jau kita problema.
Nė vienu žodžiu ar mintimi negalėčiau pasmerkti tų, kurie išvažiuoja: ar trumpam – užsidirbti išsvajotų pinigėlių, ar visam laikui, siekdami, kad „geresnėje“ šalyje būtų ir gūžta, ir šeima… Ką gali pamokslauti, jei pats iki šiol nebuvai įvarytas į kampą, pastatytas prieš sunkiausią pasirinkimą: ar tavo žemė ir tėvynė bus ta pati?
„Kvailas klausimas“, – atsakė penkiolikmetė Rūta. Ji pripažįsta, kad Lietuvoje daug gabių ir išskirtinių žmonių, tik galimybės juos išaiškinti kol kas per menkos. Ji nekritikuoja šalies, kurios miestuose ir miesteliuose galbūt gimsta potencialūs olimpiniai čempionai plaukikai, tačiau plaukti gali nebent… senelės tvenkinyje.
Ir mūsų Mažeikiuose gal šiandien auga tie čempionai – gabūs vienokiai ar kitokiai sporto rungčiai. Tačiau ne visi mato ir žino savo stipriąsias puses, nes kol nepabandysi – nesužinosi. O kaip sužinoti, jei daug ko trūksta: ir bazės, ir mokytojų, galinčių atrasti „deimančiukus“ ir tinkamai juos ugdyti. Tačiau ir be didelių pasirengimo galimybių Mažeikiams sėkmingai atstovaujama – kad ir ne olimpiadose, bet tarptautinėse sporto arenose.
Nesinori bambėti ir vardyti, ko mes neturime, tuščia kritika – pats lengviausias būdas pateisinti savo paties abejingumą, neveiklumą ir norą perkelti atsakomybę ant svetimų pečių.
Yra du nesėkmės variantai. Pirmas: „Pabandžiau, siekiau, bet nepavyko“, antras: „Vis tiek nieko neišeis.“
Bet kokį mūsų pasiryžimą žudo antrasis. Mūsų šalį tuština antrasis. Ir su juo kovoti labai sunku, nes abejingumas – užkrečiamas dalykas.  Ir labai patogus tiek mums, tiek mus valdantiems žmonėms.
Bet kažkas laimi olimpinį auksą ir pasako, kad klausimas apie pilietybės keitimą yra kvailas. Geras atsakymas į kvailą klausimą – štai kas retai pasitaiko.
Lietuva atiduos šlovės ir pagarbos duoklę nugalėtojai. Galėtų padaryti dar daugiau – šia proga pastatyti gerą baseiną, kuriame sėkmingai treniruotųsi kita čempionų karta. Norėtųsi, kad kur nors arčiau – jei jau ne Mažeikiuose.
Norėtųsi, kad tas tautinis entuziazmas nenusloptų, neišsivadėtų, nevirstų vien gražiu prisiminimu, o geltonkasės Rūtos pergalė – tik kryžiažodžio klausimu.
Kvailas noras?