Labas rytas! Labas – tai geras, teisingas, puikus. Tiesa, šalia kitokių daiktavardžių jį sakyti ar rašyti jau seniai liautasi, tačiau priešinga, blogoji reikšmė (kaip dažnai atsitinka su kokia nors negerove) pritapo ir išliko. Tiek jau to, šiandien kalbėkimės ne apie nelabuosius. Todėl dar kartą: labas rytas!
Penktadienio popietę rašydama šias eilutes nežinau, koks tas rytas išauš: apsiniaukęs, darganotas ir šaltas, ar giedras, saulėtas ir šiek tiek kvepiantis rudeniu. Bet „labas“ ir „geras“ tikriausiai ne visada reiškia akinančią saulę ar sausus lapus po kojomis. Kažkam nuostabiai gera gali būti tada, kai veidą gaivina dulksna arba už lango pliaupia lietus.
Labas – tai geras tokia prasme, kokią mes jam suteiksime. Geras, nes prabudome ir matome savo žmones, savo namus, savo įprastą šeštadieninę aplinką. Negi tam, kad jis pasidarytų geresnis, mums reikėtų priminti, kiek tūkstančių žmonių šįryt išvis neprabudo? Ne. Manau, patys suprantame, kad labas jis pirmiausia todėl, kad mes esame.
Pasveikinkime save ir su tuo, kad turime ką veikti. Kad šalia yra mūsų mylimi, artimi žmonės. Jei mylimųjų ir artimųjų nėra šalia, pagalvokime apie tai, kad kažkur jie taip pat neskubėdami keliasi, prieina prie lango, pažiūri į plaukiančius debesis ar saulės atspindžius namų stikluose ir pagalvoja apie mus. Nusišypso. Pasirąžo. Ir eina virtuvėn, kad pripiltų virdulį…
Jei tokių žmonių išvis nėra, nėra net pačiuose tolimiausiuose mūsų minties ir žemės rutulio kampeliuose, vis tiek sakysime sau: labas rytas. Geras jis kitaip nei daugeliui, bet net vienišas pasaulis vis tiek yra visas pasaulis.
Kokia bus diena – nežinia. Gal norėsime kuo greičiau susiruošti ir pabėgti iš namų. Prie upės, prie jūros, į rudenėjantį sodą. Į svečius. Gal, priešingai – net nepažvelgsime į laikrodį, nes visas šeštadienis bus paaukotas lengvai tinginystei. Jokių reikalų. Jokių darbų. Jokių įsipareigojimų. Tik ryto kava ir laikraštis. Malonus buvimas su savimi.
O gal reikia surikiuoti per savaitę surinktas mintis, žodžius, potyrius? Reikia kažką suprasti, kažką nuspręsti, kažkam ryžtis. Kaip kitaip, jei ne išsivadavęs nuo laikrodžio tiksėjimo ir priedermių smurto, gali visas mintis sudėlioti į lentynėles?
O gal nesinorės net galvoti? Jei savaitė lėkė kaip „Formulės“ lenktynininkas ir pirmas rimtas sustojimas – tik dabar, gal svarbu išjungti mechanizmą ir paprasčiausiai išsimiegoti?
Labas rytas! Ar jau sutinkate, kad visų pirma jis – labas? Kad niekas neturi jokios moralinės ir kitokios teisės jo paversti nelabu?
Tokios teisės neduota ir jums – nė trupinėlio. Šeštadienio rytą susiraukęs veidas – didžiausia blogybė. Jį turite „perkalbėti“, paveikti, pakeisti – sutvarkyti taip, kad sakydami kažkam „Labas rytas“ (linkėdami ir tvirtindami, kad jis labas, geras, nuostabus) neprieštarautumėte patys sau.
Žinau, kad yra tokių žmonių, kurie pirma atsikelia, o paskui pabunda. Jų neerziname ir neklausinėjame, kas atsitiko, kodėl jie rūškani. Jie mūsų taip pat nepastebi ir netvirtina, kad tas per anksti prasidėjęs rytas yra labas. Jei turėsime kantrybės tyliai džiaugtis šalia jų, diena netaps prarasta. Suvokiu ir tai, kad mums, anksti ir linksmai pabudusiems, slapstytis nelengva. (Neleisti, kad tau užgesintų džiaugsmą, yra sudėtingiau nei tikėti, kad bet koks rytas yra labas.)
Nieko bloga. Viskas yra gerai. Bus gerai. Bus taip, kaip norėsime! (Sakote, taip nebūna? Gal jūs ir teisus, bet šeštadienio rytą privalu galvoti, kad mūsų geriausi norai ir ketinimai pasitvirtins, išsipildys, kad mes, nusipelnę savaitgalio atsipalaidavimo šventės, pirmadienį kibsime į darbus arba likimui į atlapus – ir viską padarysime. Kitaip anoks čia šeštadienis?)
Aš nežinau, kokia bus rytojaus diena. Žinau, kad sekmadienį skambės bažnyčios varpai. Arti, arti – beveik į ausį. Jie visada praneša, kad ta diena – šventa. Šventadienis. Nuo žodžio „švęsti“ ar „šventas“? Nežinia, kurį pasirinksime. Todėl sekmadienį kiekvienas supranta ir elgiasi savaip.
Užtat – šeštadienis – jis – yra – visiškai – mūsų – ir – visiškai – laisvas.
Nebent užmirštume pasakyti sau: „Labas rytas!“ Ir viskas vyktų pagal kitą scenarijų.
A. M.
