Musgaudis

„Neapykanta pririša stipriau nei meilė. Tik meilės saitai stiprūs, aksominiai, neapykantos – panašūs į prastai išdirbtos odos diržą.
Kiekvienas jos judesys atliepia mums, stumdamas ir traukdamas kaip lėlę iš marionečių teatro. Mes panašūs į muselę voratinklyje, supančiotą ir spurdančią po kiekvieno gijos timptelėjimo. Ir ten, kažkur, raizgalynės kampe, tūno voras, laukdamas savo akimirkos…
Kaip nusimesti, kaip ištrūkti iš šio tinklo, kurio gijos – mūsų nerimas, pyktis, baimė, keršto planai ir prakeiksmai, blogio linkėjimas, nepasitenkinimas, pavydas?
Pabandyk tai padaryti vieną vienintelį kartą, pasakyk sau: „Man šis žmogus nėra toks brangus ir artimas, kad aš jo neapkęsčiau“, – ir galėsi įkvėpti.
Gal šito pakaks ir iškvėpdama tu galėsi atsikratyti priklausomybės.“
Tai aš sakiau prieš vienuolika metų. Pats pirmasis šeštadienio pokalbis laikraštyje buvo parašytas bandant įrodyti, kad nekęsdamas daugiau prarandi pats nei tavo jausmo objektas.
„Neapykanta išverčia mus kaip skubotai numaunamą prištinę. Mes džiaugiamės, jei jam ar jai blogai, ir liūdime, kai jie laimingi. Prie šio išvirkščio jausmo priprantama kaip prie narkotiko,  jis įsigauna į mūsų pačių ir mūsų artimųjų gyvenimus.
Neapykanta verčia mus sekti ir stebėti. Net jei išdidžiai sakome, kad laikas įrodys, kas teisus, o kas ne, – patys norime tapti Apvaizdos įrankiu ir patirti keršto saldumą.
Neapykanta – pats intymiausias jausmas. Ji puoselėjama tamsoje, juodžiausioje mūsų sielos kertelėje, jai suteikiami vis kiti vardai, jos veidas slepiamas.
Neapykanta niekada nežiūri į veidrodį. Ji reguliuoja mūsų širdies plakimą ir alsavimą, mūsų žingsnių tvirtumą. Ji pakeičia mūsų akių spalvą ir jose nebeatsispindi dangus.“
Po vienuolikos metų pasakyčiau paprasčiau. Jau nebereikia metaforų, nutylėjimų, palyginimų. Gal aš tapau drąsesnė ir  daug ką bandau pavadinti tikraisiais vardais? Pasakysiu tik tiek – nebeatmenu, kada paskutinį kartą sakiau: „Nekenčiu…“  Šitą savigriova pasižymintį veiksmažodį keičiu paprastesniu (ir teisingesniu) – nemėgstu, man nepatinka, tai ne mano (žmogus, poelgis, veiksmas). Pamažu atsisveikinau su šiuo žodžiu, o ir patį pojūtį beveik užmiršau.
Todėl labai keistai pasijaučiu susidūrusi su kito žmogaus emocine agresija, nesvarbu, kaip ji išreikšta: žodžiais, žvilgsniais, veiksmais. Atrodytų, nieko blogo nepadariau, kad sulaukčiau tokios neadekvačios reakcijos, bet štai ėmė ir įvyko… Bandau juokauti, prisiminusi prieš daugelį metų sugalvotą frazę: „Jei kas nors manęs nemyli, tai – jo problema.“
Atleisti vis dar neišmokau. Teoriškai galima daug ką išvedžioti, tvirtinti, rašyti, bet reikia, kad tas atleidimas ateitų iš giliai, būtų ne protu suvoktas, o išgyventas. Tai pasiseka labai retai. Užtat lyg ir išsipainioji iš voratinklio, bet jautiesi sustingęs – tarsi tas voras būtų spėjęs suleisti paralyžiuojančio nuodo.
Kita medalio pusė – kaip atspindėti neapykantą? Prisimenate mitą apie Medūzą Gorgoną? Nuo jos žvilgsnio bet kokia gyva būtybė suakmenėdavo. Pabaisą nugalėti padėjo didvyrio skydas, nupoliruotas lyg veidrodis – Medūza sustingo nuo savo pačios žvilgsnio.
Kur rasti, kaip sukurti šitą skydą? Kad ir kokią stiprią vaidinčiau, netikėtas, nežinia iš kur atūžusios neapykantos pliūpsnis verčia suakmenėti. Tegul laikinai, bet žeidžia, verčia sustingti, kartais – net susigūžti.
Gerai nors tiek, kad neatsakau tuo pačiu. Niekas pasaulyje kol kas nėra vertas tokios aukos – mūsų neapykantos. O visa kita – tik byrantis smėlis, tik akimirka, tik laikinas sąstingis ar atsitraukimas…
Nepuoselėsiu neapykantos.
Nebūsiu musė.