Anas laikmetis iš mūsų atėmė tėvų namus. Kraustydamiesi iš vienos dėžutės į kitą – atseit nuolat gerindami buities sąlygas – mes nesuvokėme, kad tai mūsų laikinumo simbolis, žymintis atotrūkį tarp šaknų – vaikystės ir likusio gyvenimo.
Kažkodėl sapnuoju tik savo pirmuosius namus. Vaikystės namus. Jų būta dvejų – nedidelis dviejų kambarių butukas pačiame centre ir močiutės namai – už parko, dabartinėje Laižuvos gatvėje. Visi kiti pasikeitimai išblėso, užsimiršo, ir sunku būtų pasakyti, ką jaučiu kitiems – jau didesniems, patogesniems namams, kuriuose su savo šeima gyvenau trejus metus – iki studijų.
Neseniai skaičiau knygą apie labai svarbius dalykus. Tarp jų ir kūrimąsi bei gyvenimą savuose namuose. Šeimos, giminės namuose. Tokius įsivaizduoju ten, kur dabar žydi seni sodai su išdžiūvusiais šuliniais, sodybas, kurių kontūrus žymi medžių užtvaros ar alėjos. Juos kažkada sąmoningai naikino – kėlė visus į gyvenvietes, grūdo kaip žuveles į mažą dėžutę – visuomeniškumo tikėjosi, kolektyviškumo. O laukuose buvo patogiau prasisukti didelei technikai. Na, nebent apvažiuoti vienišą ąžuolą ar užžėlusius sodybos likučius.
Vaikystėje mačiau, kaip raukėsi – emocijas tvardė tėvas, pakeliui į senelio namus rodydamas, kur gyveno jo kaimynai. Ėjome nuo Žemalės ar Sedos kelio per begalinius laukus (tada jie man atrodė begaliniai) į vieną iš paskutiniųjų sodybų. Paskui ir jos nebeliko. Tik tolimas prisiminimas. Sodas, žagarvyšnės, plakančios šakas į mažytį apmusijusį langą. Senelis ilgai priešinosi laikmečio „stebuklui“ – medinėms trobos grindims. Užtat mano miestietiški padai vis dar prisimena, kokia vėsi asla vidurvasario karštyje…
Bet ne apie tai reikia pasakyti, ne apie tai. Kai žmonės nusprendžia pasirinkti vietą, kur gyvens, ir joje įsikurti, jie kuriasi ne metams ir ne dešimtmečiui. Visam gyvenimui.Gal net keliems gyvenimams. Ta vieta, tas namo statymas, kūrimasis – savotiškas atnašavimas, šventovės statyba. Ir šitie namai šventi juose gimusiems, užaugusiems vaikams, gal net anūkams. Jei tų namų nelieka – labai skauda. Kartais labiau nei išsiskyrus su brangiu žmogumi.
Kartais, atrodo, suprantu, kas traukia, koks balsas kviečia atvažiuoti į senelių ar prosenelių gyventas vietas jų palikuonis – kažkada net nemąsčiusius, kur, kokioje žemėje, šaknys, kokioje erdvėje – šakos. Kas visa tai užaugino. Ir kas nukirto.
Sakysite – tai emocijos, nereikalingos šių dienų žmogui? Gal ir tiesa. O gal ir klaidinga taip galvoti. Juk negalime būti kaip pienės sėklelės, nešiojamos vėjo ir nežinančios nei savo pradžios, nei dirvos (ar asfalto lopinėlio), kurie mus priglaus.
Vaikystės namai, jų buvimas mumyse – tai simbolis, įspaudas, pagal kurį net nejausdami kuriame savo pasaulį. Ir savo vaikų pasaulį.
Tegul nors jis būna stabilus ir nepaviršutiniškas.
AUDRONĖ
