Negi iš tiesų dingo kultūros „paukštė“?

Tai ką? Visi gyvi, sveiki, vieną baisią karščio bangą lyg ir ištvėrėm, dabar, rodos, ateina antroji. Birželį skundėmės, kad nėra vasaros, šalta, tad štai jums – vasara atiduoda savo duoklę. Vis prisimenu savo kaimynę, kuri juokiasi ir sako, kad tie karščiai, šiluma yra gerai: esą vasara tokia ir turi būti. O jai pasibaigus negalėsime burnoti, kad nebuvo vasaros. Tad kokia ji bebūtų toliau, nebegalėsime sakyti, kad vasaros nebuvo. Taigi, kaip toje dainoje: buvo vasara karšta, karšta, mūsų meilė dar karštesnė… Iš dainos, kaip sakoma, žodžių neišmesi, ta meilė, žinoma, kažkur, kažkam taip pat yra, juk matome, kiek vasarą žmonių tuokiasi…
Kita vertus, tiek tos vasaros ir beturėsime – netgi ne visą mėnesiuką. Nepajusime, kaip ateis rugsėjis, o tada jau prasidės kasdienybės rutina: vaikams – mokykla, atostogavusiems – vėl darbai. Ir taip iki kitų metų.
Vasarą žmonės ilsisi visaip: kas lekia į pajūrio knibždėlyną, kas šiek tiek toliau, žinoma, yra ir tokių, kuriems per atostogas gerai ir čia pat: namuose, sode, prie upės. Mažeikiškiai jau kalba, kad, turint laisvo laiko, galima nueiti ir į Senamiesčio parką – esą, jis neatpažįstamai pasikeitęs. Kur tau nepasikeis, kai tiek metų jį tvarkė! Per tiek laiko ne tik parką galima sutvarkyti, bet ir kurį nors mišką paversti parku. Tik duokit pinigėlių! Nebesinori kalbėti apie tuos, kurie visaip bandė mūsų senuko parko renovaciją pristabdyti, patys nežinodami, ko nori. Mat juos šunys, o parkas vis dėlto sutvarkytas. Tiesa, kaip visada, ne visiems patinka tvarka, patogumai, tad labai greitai atsirado vandalų, bandžiusių deginti vaikų atrakcionus. Jie nupjaustė sūpynių virves, niokojo laipiojimo tinklą. Nežinau, kada išnyks ta žmonių padermė, kuriai patinka naikinti, gadinti, laužyti viską, kas pasimaišo po ranka. Ir nei tu jų sulaikysi, nei nubausi – negi tokie „didvyriai“ ateis ir prisipažins, kad jie tai padarė.
Viskas tame parke lyg ir normalu, jei ne tas monstras – tribūna, kuri liko kaip votis, gadinanti visą vaizdą. Ir vėlgi – kažkam prisireikė ją išsaugoti lyg paminklą sovietmečiui – geležinę, aprūdijusią, baisią. Kiek pamenu, parko renovacijos planuose jos neturėjo likti. Tai lyg paminklas mūsų pernelyg perdėtai demokratijai – kažkas pasakė, kad reikia palikti, jo ir buvo išklausyta. Ir netikiu, kad ji negadintų vaizdo, nors ir kaip ją sutvarkius. Greičiau taip ir liks lyg parko atitvaras nuo bažnyčios zonos. Tad teks laukti ir stebėti, kuo čia viskas baigsis.
O dėl parko apsaugos – užtektų ten įtaisyti vieną kitą vaizdo stebėjimo kamerą ir vandalų siautėjimai liautųsi. Ar ne taip buvo užkirstas kelias chuliganų siautėjimams Sodų trikampyje?
Tikriausiai visi mėgstate gauti laiškus? Aš, be abejo, taip pat. Tik šiais laikais jie tikrai nepradžiugina kasdien. O jei koks atsiranda pašto dėžutėje, tai dažniausiai būna sąskaita už butą, pasiūlymas dalyvauti kokioje nors akcijoje ar dar koks negyvas laiškas – tokiais vadinu tuos, kurie rašomi daugeliui žmonių… Praėjusią savaitę gautas laiškas, tiesa, jis pasiekė mane darbe, pasirašytas skaitytojos. Jos autorė, kiek supratau, mažeikiškė, įdėmiai skaitanti laikraščius ir kartais reaguojanti į vieną ar kitą straipsnį. Parašė ji man po publikacijos apie diskusiją, ar Mažeikiai yra miestas ir kaimas. Ji teigia nė kiek neišgyvenanti, jei kažkam pasirodo, kad mūsų miestas yra kaimas, nes kaimas kaimui nelygu. Iš kaimų ir miestelių turime daug kilusių tautos vadų, menininkų, rašytojų, muzikų. Kaimais  reikia didžiuotis, todėl svarbu, kokiomis akimis į kaimą žiūrėsi, nes nuo to priklauso tai, ką pamatysi.
Toliau rašiusioji laišką mano, kad „Mažeikiai yra gražus miestas, o kad būtų geresnė tvarka,  reikalingas vyriausias miesto dailininkas: gal jis suburtų visus rajono menininkus, labiau rūpintųsi miesto įvaizdžiu, reklamomis, iškabomis, nereikalingais atributais, ką nors sukurtų miesto erdvėse gražaus ir naudingo. Juk kiek turime daug gabių, nagingų žmonių – kalvių, skulptorių, dailininkų, įvairių sričių menininkų. Kažkada turėjome Steponą Krikščiuką, Mindaugą Petrulį, bet jiems nesudarėme darbo sąlygų.
Kažkodėl vis žiūrime į „ateivius“: kas atvažiavęs ką pasiūlys, ką bandys padaryti, bet tai ir lieka tik gerais norais. Lankiausi ne vienoje paskaitoje apie Mažeikių viziją, kurias organizuoja atvykėliai. Ir kas iš to. Kažkas ataskaitose pasideda pliusą, už pranešimus susimoka nemažus pinigėlius ir baigtas ,,kriukis“. Nuo tokių kalbų Mažeikiai tikrai nepasikeis“.
Dar ta moteris stebisi parašymu, kad iš Kultūros centro dingo garsios tekstilininkės  Bronės Valantinaitės-Jokūbonienės scenos uždangos gobelenas „Paukštė“. Ji, kaip dažna renginių lankytoja, negalėjo tokiais sapnais patikėti, tad pasiėmusi straipsnį su tuo teiginiu nulėkė į Kultūros centrą paklausti, ar tikrai kas pavogė „paukštę“, nes neseniai buvo ją mačiusi. IR KĄ JŪS MANOTE? Nuvedus ją į žiūrovų salę, širdis atsistojo į savo vietą, nes „paukštė“ tebeskraidė žiūrovų salės scenoje. Mažeikiškė lyg ir pyksta, kad kažkokios, esą mažeikiškės, viešai „pletkinasi“ nežinodamos, ką sako, todėl laiško pabaigoje siūlo toms kultūringoms ponioms nenusileisti iki, jų supratimu, kaimiško lygio.
Man belieka tai moteriai tik padėkoti už pilietiškumą ir jos laišką. Noriu paraginti visus mažeikiškius būti aktyvius ir parašyti apie keistą naujieną, pastebėjimą: nesvarbu, ar tai gera, ar bloga naujiena, svarbu, kad ji yra, nes tai reiškia, kad mes dar esame. Tad rašykite man gyvus laiškus, adresu: V. Burbos g. 6. Visų jų laukiu nekantraudamas.
sisbeitauskas@santarve.lt