Yra tekę susidurti su tokiu keistu dalyku: jei iš pradžių nenori eiti į kokį nors renginį, paskui džiaugiesi, kad nuėjai – renginys tau atrodo įdomus ir pavykęs. Apie tuos „nenoro“ balius, gimtadienius ir kitokias šventes bei susiėjimus buvau sugalvojusi savą teoriją: kai mes norime ką nors veikti, kur nors dalyvauti, mes kuriame optimistinį tolesnių įvykių scenarijų (pats mūsų noras atskleidžia tą palankią projekciją: noriu, nes ten man bus gerai). O gyvenimas, kaip žinia, pilnas netikėtumų, ne viskas klostosi, kaip mes būname sugalvoję. Jei lūkesčiai dideli ir nepamatuoti, net maža smulkmena išsyk sugadina nuotaiką. Paskui, žiūrėk, dar koks nors neatitikimas – ir visas pasiruošimas, nusiteikimas „puikiam vakarui“ sprogsta kaip muilo burbulas.
Pastebėjau dar vieną dalyką – į akis mums pirmiausia krinta ir labiausiai erzina tos „blogybės“, apie kurias mes geriausiai išmanome. Sykį po jubiliejaus priėjau padėkoti vakaro kaltininkei už puikų renginį. Ji mane išklausė ir pareiškė: „Bet silkė buvo per sūri, o mėsos vyniotiniai – be druskos…“
Keista, bet tie keli kąsneliai, kuriems nė vienas svečias nesuteikė reikšmės, jai labai sugadino nuotaiką. Iš pradžių nustebau, o paskui pergalvojau: taip, juk jubiliatė – profesionali virėja, plius – labai mėgsta gaminti. Tad ji didžiausią dėmesį ir skyrė tai vakarėlio sudedamajai daliai, kurią išmanė. Praėjus metams, iš mano „atradimų“ smagiai pasijuokėme. Nes aš prisipažinau, kad mane „psichiškai“ veikia netaisyklinga kalba ar prasta rašyba, nykus scenarijus ar banalios sveikinimų frazės – ir tai mano profesinė žymė.
Kurį laiką galvojau, kad tas negatyvaus nusiteikimo nulemtos sėkmės fenomenas – mano pačios atradimas. Paaiškėjo, klydau. Štai užvakar viename portale skaitau pranešimą apie tai, kad žmogus būtų kur kas laimingesnis, jeigu pasaulį regėtų tamsesnėmis spalvomis. Psichologas O. Burkemanas agituoja mus pripažinti savo nesėkmes, nesaugumo jausmą ir pesimizmą, o ne nuo jų bėgti. „Meilė, šeima ir darbas teikia tiek pat streso, kiek ir džiaugsmo. Ekonomikos augimas dar nereiškia, kad visuomenė tapo laimingesnė, kaip ir padidėjusios asmeninės pajamos dar negarantuoja, kad žmogus bus laimingesnis“, – pažymi mokslininkas.
Daugelį metų bendravęs su psichologais, filosofais ir net budistais, O. Burkemanas suvokė, jog žmogus jaučiasi nelaimingas būtent dėl to, kad nuolat siekia laimės. Nuolatinės pastangos pašalinti tai, kas negatyvu – nesaugumą, netikrumą, nesėkmę, liūdesį, paskatina mus jaustis nesaugiais, neramiais, susirūpinusiais ir, galiausiai, nelaimingais.
Psichologas siūlo alternatyvą – „negatyvų“ kelią. Žmogus gali tapti kur kas laimingesnis, jeigu liausis mąstęs pozityviai, pripažins savo nesėkmes ar bent jau nemėgins bet kokiais būdais pabėgti nuo neigiamų emocijų. „Norint tikrai jaustis laimingam, svarbu realistiškai vertinti ateitį, – teigia jis. – Jeigu žmogus ateitį įsivaizduoja tik optimistiškai, jis būna mažiau pasirengęs situacijoms, kurių jam niekaip neišeina laikyti pozityviomis.“
Ta pati pavykusio vakarėlio teorija, tiesa?
Galiu patvirtinti, kad pozityvizmo propaguotojų teorijoje – mąstyk teigiamai, projektuok sėkmę ir ji tikrai bus – yra skylių. Tačiau sveiko optimizmo nereikėtų painioti su pozityvistiniu mokymu. Optimistas moka pakeisti požiūrį į situaciją dviem atvejais: kai negali pakeisti pačios situacijos arba kai tiesiog nenori jos keisti. Na, tarkime, nutaria, kad rezultatas nevertas pastangų. Tai jokiu būdu nėra pozityvistinis programavimas: viskas bus gerai, aš pasieksiu, ko siekiu, aš gausiu, ko noriu…
Sveikas kritiškas mąstymas padeda išlikti, pasiruošti nesėkmėms, jas lengviau išgyventi, kas be ko.
Manyčiau, kad pats teisingiausias būdas yra bandyti suvokti, kas šiame pasaulyje pakeičiama, o kokie veiksmai – tik tuščios, niekur nevedančios, bejėgiškumą skatinančios pastangos.
Kad ir ką sakytų pozityvistai, man labiau patinka ruoštis blogiausiam ir tikėtis, kad gal bus kaip tame vakarėlyje – gerai…
