Nelinksmos mintys

Kažkaip lengvai matuojamės svetimas nelaimes (psichologai sako – būtent todėl, kad jos palietė ne mus), o svetimos didybės pasimatuoti vis neišeina.
Gyvename tokiame krašte, kuris dosnus ramybės – nei tau žemės drebėjimų, nei cunamių, net vėtros nuneša tik vieną kitą stogą, nulaužia medį – ir vėl giedra… Gamtoje, bet ne mumyse.

Japonija, prikausčiusi viso pasaulio žmonių žvilgsnius, nustebino rytietišku santūrumu – tada, kai perskaičiau Andriaus Mamontovo išsakytas mintis ir pastebėjimus. Dainininkas, buvęs Osakoje tuo metu, kai įvyko nelaimė – žemės drebėjimas ir cunamis, akcentavo: didžiausio pavojaus akivaizdoje japonai išliko ramūs ir susikaupę, žiniasklaida – konkreti ir dalykiška, valdžia, specialistai – operatyvūs ir gerai informuoti, negaištantys laiko tuščioms kalboms ir sensacingiems pareiškimams.
„Komentarai – blaivūs ir racionalūs, sutelkti į klausimą, ką reikia daryti, kad būtum saugus. Jokios panikos, emocijų kurstymo.(…) Visai kitaip elgėsi tarptautinis naujienų kanalas CNN – leido dramatišką muziką, kartojo baisiausią vaizdą, laidų vedėjų veidai buvo iškreipti nerimo“, – japonų ir amerikiečių žiniasklaidos reakciją lygino A. Mamontovas.
Dainininką nustebino ir tai, kad tuoj po žemės drebėjimo jo telefone supypsėjo žinutė – mobiliojo ryšio operatorius pranešė, kad ryšio paslaugos bus teikiamos nemokamai. Japonai pasirūpino užsieniečiais – kad jie galėtų pasiskambinti namo, susisiekti su artimaisiais. Nes skambučiai ir pranešimai iš Tolimųjų rytų šalies šiaip labai brangūs.
„Tai – lyg ir smulkmena. Bet ji rodo, kad japonai apie viską pagalvoja iš anksto. Šalis, ištvėrusi atominių bombų smūgius ir sugebėjusi tapti viena stipriausių pasaulyje, atsigaus. Jų pažadas atsitiesti iki metų pabaigos atrodo realus“, – sakė lietuvis dainininkas, grįžęs namo.
Japonijos imperatorius Akihito, kreipdamasis į tautą, pasakė: „Iš visos širdies tikiuosi, kad žmonės padės vieni kitiems ir ištvers šiuos sunkius laikus“. Gal protu sunkiai suvokiamos katastrofos akivaizdoje, kai visas pasaulis su nerimu seka, ar bus suvaldyta padėtis Fukušimos atominėje jėgainėje, šitie žodžiai atrodo ypač sukrečiantys: padėti vieni kitiems ir ištverti.
Ką tik perskaičiau nuomonių skiltį – mažeikiškiai kalbėjo apie pagalbą nukentėjusiesiems. Leitmotyvas – mes laimingi, nes gyvename tokioje geografinėje platumoje, kur gamta žmogaus dar nebaudžia. Bet žmogus pats save gali nubausti bet kada. Ir tokiu atveju grėsmė peržengia šalių sienas ar net vieną žemyną nuo kito skiriančius vandenynus… Visa tai kai kas vadina civilizacijos rykšte arba gąsdina žmogaus nualintos gamtos kerštu. Tačiau nuo globalių problemų esame linkę atsižegnoti – ne mes vieni kalti, ne mes ir atsakysime…
Ir vis tik rytoj švenčiama Žemės diena nėra konkretaus žemės sklypo ar didesnės teritorijos šventė. Mes, tradiciškai surengę kokią nors akciją su gaubliais ir inkilėliais, toliau gyvename kaip įpratę: šiukšliname, išmetame, purškiame, teršiame. Grobiame, kaupiame, pykstame, kad kitas jau sukaupęs daugiau. Norime dirbti tik sau, savo naudai. Nes ir kiti taip daro.
Prisimenu prieš kelerius metus draugės papasakotus įspūdžius iš Japonijos: nė vienos, net mažiausios šiukšlelės. Galybė žmonių ir jokios agresijos ar pykčio. Branginamas kiekvienas žemės lopinėlis, augalas ar augalėlis…
Kai už lango girdžiu bjauriai gergždžiant pjūklus ir krentant medžius, kai ateina žmonės, susipykę dėl menko nieko, kai valdininkai meluoja ir išsisukinėja, galvoju: gal iš tiesų mes visko turime per daug? Kad taip nebranginame. Nei žemės, nei žmogaus, nei žmogiškojo padorumo likučių… Su siaubu ir užuojauta žiūrėdami į televizorių ekranus, nevalingai matuojamės tik nelaimę. O ne didybę.Tokios nelinksmos mintys. Džiaugčiausi, jei jos būtų klaidingos.
AUDRONĖ