Nerimo dienos

Vakar šovusi mintis prajuokino: viename automobilyje važiuojame trys to paties likimo moterys – abiturientų mamos. Suprantama, tas likimas – santykinis dalykas, bet kol kas gyvenama vienu ritmu, jame sutelpa ir nerimas, ir nuostaba, ir džiugesys, ir baimė.

Niekada nemaniau, kad posakis apie mažus ir didelius vaikus bei mažus ir didelius rūpesčius taip greit taps realybe. Keista, kad ilgai auginti vaikai taip greitai užauga. O mamos niekaip negali atsisakyti globėjų ir gyvenimo vadovių vaidmens.
Sunkiausiais momentais bandau nusimesti tris dešimtis metų ir prisiminti save – tą anų laikų abiturientę. Prašau likimo, kad būtų gailestingas ir nebaustų manęs už mano tėvams padarytas skriaudas. Gal vėliau, gal kitą kartą, bet ne dabar. Juk neveltui sakoma, kad anūkai atkeršija už senelius – tik atsistoję į savo tėvų pozicijas mes suvokiame, ką esame blogo ir gero kažkada padarę…
Jaunystė drąsi, mėgstanti riziką, besipuikuojanti savo neilgu žydėjimu, saujomis semianti viltis ir neįpratinta prie atkaklaus, kasdienio, planuojamo darbo. Jaunystė įžūli ir nerūpestinga, nejaučianti laiko, niekinanti ne jos pačios susirastus autoritetus, nepaperkama, nes viską gauna dovanai ar avansu. Jaunystė godi gyventi ir patirti, bet kokį įsipareigojimą ji laiko pakeičiamu dalyku arba pačios sugalvoto žaidimo taisyklėmis.
Kai mes, suaugusieji, jau nuėję didžiąją klaidingų kelių dalį, bandome patarti ar nors sudėlioti kelio ženklus, jaunystė juokiasi iš mūsų: nėra tų pačių kelių, yra išskirtiniai, jai vienai skirti ir savaip pažymėti.
Kažkada, kai labai nusikaltusi – savo skubotais sprendimais įžeidusi tėvus grįžau į jų namus, tėtis pasakė: „Kad ir kaip norėčiau nugyventi gyvenimą už savo vaikus, bet negaliu“. Turėjo praeiti nemažai laiko, kad suprasčiau, jog tai buvo ne tik atleidimas, ne tik priekaištas, bet ir susitaikymo atodūsis.
Mes savo vaikams linkę būti panašūs į feodalus ar policininkus – reikalaujame beatodairiškos ištikimybės, nuolat kontroliuojame, kaip jos laikomasi ir skiriame baudas ar bausmes. Mes netikime gražiais žodžiais, kad mūsų paskirtis – užauginti, išmaitinti ir paleisti. Į laisvę.
Kokia laisvė? Gyvenimas pilnas šukių ir ašmenų, duobių ir vilkduobių, pagundų ir priklausomybių, savanaudžių ir aferistų! Kas kitas, jei ne mes, perėję ugnį, vandenį ir net šlovės išbandymus, galime tapti kelrode žvaigžde tiems neapsiplunksnavusiems ir nieko nesuvokiantiems paukštukams?.. O kitąkart norisi į viską numoti ranka – tesižino! Tegul skęsta ir gelbėjasi, krenta ir stojasi patys, tegul patys sužino patyrimo ir išminties kainą. Mes jos kitam nenupirksime ir neatiduosime dovanai. Tai neperduodamas, o tik įgyjamas dalykas. Mat retam duota galimybė išmokti klausantis ir klausant.
Kita vertus, tas mūsų noras apsaugoti ir globoti yra šiek tiek egoistiškas – mes norime toliau gyventi ramiai, be nemigo naktų, kai svarstai ne savą, o savo vaikų problemą, kai nieko negali padėti, nes tai jų kelias ir jų kelio ženklai.
Liko tiek nedaug iki dienos, kai, banaliai šnekant, turėtų užsidaryti vienos durys ir atsiverti kitos. Net ne durys, o vartai, šlagbaumas, užtvaros.
Šiandien jie galvoja – tas saldus žodis laisvė! Mes šypsomės sau, mat žinome, kad laisvės kaina neretai būna per didelė ar nepamatuota. Tegul už daug ką bus lemta susimokėti jiems patiems, bet juk ir mes stovime šalia. Žvelgiame per petį ar lemiamu momentu pakišame savąjį. Tad mokame už klaidas ir atradimus, nes mums pasakyta, kad kaltės neišperkamos, kad už jas moka kartos – ir net vaikų vaikai.
Ta šventraščio taisyklė mus padarė labai atsakingus. Ir labai neramius.
Gal todėl šalia besaikio gamtos ir mūsų vaikų žydėjimo tarpsta mūsų nerimo dienos. Duok Dieve, kad jis būtų šviesus ir viltingas visoms mamoms.
AUDRONĖ