Nukrito žvaigždė – ir aš ją mačiau, tik nespėjau sugalvoti noro. Pažvelgiau į mobilųjį telefoną – ekrane švietė skaičius 00:00, kuris užgeso nespėjus suformuluoti minties, ko norėčiau… Daug visokių laimės burtų esame prisirinkę ar prisigalvoję, vieni senesni, kiti – atėję į mūsų gyvenimą su naujosiomis technologijomis. Ir viską mes norime priversti tarnauti mūsų siekiams bei laimei.
Į paštą įkrito laiškelis su Motinos Teresės žodžiais. Ir prašymu – sugalvojus norą persiųsti laišką toliau. Prisipažinsiu, skeptiškai žiūriu į tuos elektroninius žaidimus. Ne į jų turinį, bet į formą – jei pasiųsi tiek ir tiek per atitinkamą laiką, tavo noras išsipildys. Bet šį laiškelį atsiuntė žmogus, kurio norą aš žinau, palaikau ir gerbiu – nerimaujantis dėl artimo žmogaus sveikatos. Išties, net patys didžiausi pragmatikai ir ateistai palinksta į metafiziką, kai realybė pasikėsina į jų mylimus žmones.
„Tikėkite Dievu, kad jūs esate būtent ten, kur turite būti“, – citata iš Motinos Teresės maldos. Ir kvietimas išnaudoti savo galimybes, gimstančias iš šio tikėjimo. Vienas keliautojas pasakojo virš bažnyčios pamatęs tokius žodžius: „Prašyk Dievo tik to, ko pats negali padaryti“.
Dažniausiai mes prašome, kad jis ištaisytų mūsų klaidas – tą blogį, kurį esame padarę sau arba kitiems. Ir beveik niekada neprašome sulaikyti nuo klaidingų sprendimų – tą akimirką esame tokie tikri, tokie pasitikintys…
Kiekvienam mūsų tenka išklausyti artimus žmones, kurie lyg ir prašo patarimo, kaip pasielgti. Tačiau klystame, jei galvojame, kad jiems svarbios mūsų mintys, pasiūlymai – dažniausiai pašnekovui reikia tik patvirtinimo, pritarimo, nes išeitį žino jis pats. Pabandykime į pagalbos šauksmą „Nežinau, ką daryti!“ atsiliepti žmogui nepriimtinu pasiūlymu – jis tik supyks. Vadinasi, žino ką daryti.
Taip ir su Dievu. Mes neretai linkę prašyti to, kas mūsų pačių rankose – pinigų, verslo sėkmės, mūsų trumpalaikių siekių įgyvendinimo. Jau kartą rašiau, kaip kadaise juokavome su kunigu Petru – po to, kai jis papasakojo apie verslininką, paprašiusį pašventinti verslo planą. Šis atvejis tuoj įpiršo mintį apie „uabą“, garantuojantį sėkmę ir kitiems „dokumentams“, kad ir loterijos bilietams. Štai kokie esame: tikime ar netikime – ne taip svarbu. Svarbu apsidrausti.
Kokie norai patys svarbiausi mūsų gyvenime? Kažkas yra pasakęs, kad pagal tai, ko žmogus prašo, kokių norų išpildymą „užsisako“, galima tiksliai nuspėti, ar jis laimingas ir patenkintas savo gyvenimu. Ar atviras jam, pokyčiams, ar kamuojamas baimės. Jei kaip vaikystėje Kalėdų Senelio prašoma daiktų, kažkokios gerovės atributų, akivaizdu, kad prašytojas nesusidūręs su dideliais likimo išbandymais. Jis iki šiol mano, kad laimė slypi po galimybe turėti ir valdyti. Kas kita – tie, kurie jau perėjo ugnį, vandenį ir varines dūdas, jie supranta, kad vienas kitas procentas buities gerovės nieko nepakeis. Šitie dalykai priskiriami „Pasidaryk pats“ kategorijai.
„Išminties ir sveikatos“, – į mano klausimą, ko melsdamasi dažniausiai prašo Aukščiausiojo, atsakė dievobaiminga garbaus amžiaus moteriškė. Šito ji trokšta visiems ją supantiems, mylimiems žmonėms. „Ir lengvos mirties sau“, – pridūrė pagalvojusi. Nusišypsojo ir neleido paprieštarauti: „Vaikeli, kada nors suprasi, kad tai ne mažiau svarbu nei ilgas gyvenimas. Išeiti be didelių kančių, nematyti, kaip dėl tavęs kankinasi kiti… Todėl retkarčiais Dievuliui primenu ir šitą savo norą“.
Ir ko tik mes nenorėjome krintant žvaigždei, laikrodžiui mušant dvylika ant metų slenksčio… Ko tik neprašėme. Kažkas pildėsi, kažkas paprasčiausiai užsimiršo, visa kita liko be atgarsio.
Jei norų sąraše jų vis mažiau, ar tai rodo, kad daug ką pasidarei pats? O gal tik tapai šiek tiek santūresnis – kas žino, gal mūsų troškimams taip pat galioja kvotos…
AUDRONĖ
