Toks trumpas laikas tarp susikaupimo, liūdesio ir akinančios šventės. Per Vėlines mačiau, kaip prekybos centro moterys iš salės rinko žvakes, dirbtinių gėlių vainikus ir nešė kitai datai skirtą atributiką. Mažeikių gatvėse naujametėmis girliandomis jau puošiami žibintų stulpai. Įdomu, kada juos uždegs – sulaukę gruodžio ar jau lapkritį?
Tiek to, palikime ramybėje tą prekybininkų siekį parduoti kuo daugiau – nesvarbu ar liūdnų, ar linksmų prekių. Akivaizdu tik tai, kad tarp skausmo ir džiaugsmingo pakylėjimo vis trapesnė riba.
Nors medikai ir sako, kad pernelyg staigi nuotaikų kaita signalizuoja apie psichikos problemas, manykime, kad kaltas vis greitesnis mūsų gyvenimo tempas. O kai visi, kas netingi, mus gąsdina, kad išgyventi gali būti vis sunkiau, pateisinami ir ankstyvi Kalėdų blizgučiai. Nors šis tas primena, kad yra pastovių džiaugsmų – tegul mažiau, saikingiau, taupiau, bet Kalėdos vis tiek bus. O paskui bus pavasaris ir vasara, mieli ne tik dėl to, kad gražūs, spalvingi, bet ir dėl šildymo sezono pabaigtuvių. Taip iki kito rudens.
Norisi trauktis kažkur į šalikelę – nedalyvauti tose beprotiškose lenktynėse, kai kalendoriaus lapeliai nuplėšiami, rodos, po savaitės – taip sparčiai lekia mėnesiai ir metai. Arba pradėti ko nors iš tikrųjų laukti – gal tada ims veikti „autobuso efektas“ – kai šąli stotelėje, laikas slenka labai lėtai.
Norėtųsi nesipykti, neįrodinėti kažkam savų ar valdiškų tiesų, nebūti nei budeliu, nei auka, tiesiog gyventi. Gal tada jis, tas gyvenimas, būtų lėtesnis ir laimingesnis? Lėtesnis – taip, o dėl laimingesnio galėtume pasiginčyti, nes ilgas kūno ir dvasios poilsis virsta nuoboduliu, o ištuštėjusioje galvoje gimsta ne tik rožinės mintys.
Mes keikiame tą gyvenimą, pykstame ant jo ar ant žmonių, kuriuos pasirenkame atpirkėjais, tačiau vis tiek lekiame vieningu srautu. Užsižiopsojai – pasitrauk iš distancijos. Užmiršk apie finišą. Apie vietą ant pakylos ir didesnį ar mažesnį prizą.
Šiandien mačiau daug žmonių susirūpinusiais veidais. Įsitempusių, pasirengusių pulti arba gintis. Tų, kuriems rytas išaušta kaip dar viena kovos diena. Jie nuspręs, ar mūsų gyvenimas galėtų tapti truputį lengvesnis, ar, priešingai – pasunkėti. Nevalingas stebėtojo įtarimas, kad nieko gero tikėtis neverta, – kas jį pakuždėjo? Ta politinio ringo dvasia, kur paprastų mirtingųjų lūkesčiams nebelieka vietos…
Šalikelė būtų geriausia, – sau pasakiau. Arba aukštas bokštas, arba sala, arba dar koks nors būdas pristabdyti laiką ir nutildyti nuojautą, kad švęsti dar per anksti.
Kad nors užsnigtų…
AUDRONĖ
