Pagal sanpaulijas

Gėlės ant mano palangių tikriausiai galvoja: kas gi atsitiko šeimininkei? Beveik kiekvieną dieną tikrina dirvožemį, kas antrą – laisto, net trąšų užpylė… Šiaip stebiuosi jų kantrybe, nes ne kiekvienas pakenčia netolygią priežiūrą – tai pernelyg didelį rūpestį, tai visišką abejingumą ir nedėmesį.
Viskas prasidėjo nuo to, kad viena mano viešnia, pasidžiaugusi gražiai žydinčiomis sanpaulijomis, paprašė jų padauginti, kad galėtų papuošti ir savo palangę. Pažadėjau.
Tad dar balandį ėmiausi gėlininkystės: prisipirkau miniatiūrinių vazonėlių, pusšimtį litrų žemės (kartu persodinsiu ir savo senbuves), akmenukų drenažui ir net specialų laistytuvą. Dirbau visą sekmadienį. Sunkiausia buvo iškaitinti žemes mikrobangų krosnelėje. Taip, taip, viena gera mano draugė, kuri užsiima namine sodininkyste daug rimčiau – augina šimtus sanpaulijų ir ne bet kokių, o su „kilmės dokumentais“ – tai yra turinčių vardus, pavadinimus ir net gimimo vietą, – kartą patarė: bet kokį gruntą reikia išdezinfekuoti, geriausia – pakaitinti. Mikrobangų krosnelė – taip pat išeitis, jei to grunto – ne maišų maišai.
Taigi visą dieną eikvojau elektrą, kaitinau žemes, naikindama visokių musių ir kitos gyvasties kiaušinėlius. Dirbau metodiškai: juk į tą krosnelę nesukiši keliolikos litrų, reikia dozuotai, po truputį, stikliniame inde… Paskui būtina laukti, kol žemė atvės, gležnų lapelių į beveik verdantį gruntą nesodinsi.
Į kiekvieną miniatiūrinį vazonėlį pasodinau po lapelį, palaisčiau ir padariau šiltnamį – sudėjau į polietileno maišelį, sandariai užrišau, kad drėgmė neišgaruotų, ir pastačiau atokiau nuo palangės, kad būtų šviesu, bet pavasario saulė nekaitintų ir nedegintų.
Koks buvo smagumas po gero mėnesio išvysti, kad mano lapai gyvi (nudžiūvo tik vienas procentas – du vazonėlius teko pildyti iš naujo), kad kai kur prie senojo lapo jau žaliuoja naujas nedrąsus lapelis – lyg grybuko viršugalvis kaltųsi, glaustųsi prie motininio grybo. Paleidau juos į laisvę –išėmiau iš „inspektų“. Dabar svarbiausia – neperlaistyti. Prisiminiau kitos sanpaulijų augintojos patirtį. Ji, išvykdama ilgesniam laikui, savo namiškiams šias kaprizingas gėles liepia laistyti kasdien, bet tik po du arbatinius šaukštelius į vazonėlį. O vazonėlių pas ją – keli šimtai.
Tada nuoširdžiai užjaučiau gėlininkės artimuosius, bet pamoką įsiminiau.
Taigi dabar kai kurios drąsiausios gėlės net pražydo (matyt, lapas buvo su didele potencija kuo greičiau pasireikšti), kitos – auga, leidžia lapą po lapo ir jau vos telpa vazonėlyje. Juokingiausia tai, kad man pasidarė gaila su tomis mažylėmis skirtis, nors toks buvo pradinis sumanymas. Draugė paprašė: dar paaugink, o aš entuziastingai sutikau – tegul pabūna čia, kur prasidėjo jų naujasis gyvenimas. Spės įsikurti kituose namuose.
Taip ir būna – gauni gėlę dovanų, džiaugiesi, kol ji žydi, bet jei nužydi, nuvysta ar nudžiūva, labai nesielvartauji – maža kur auginta ir kaip… Gal čia ne tu kaltas, kad ėmė ir pasimirė. O štai ta, kuri prasidėjo iš lapelio ar daigelio, – kitoks atvejis. Arčiau širdies.
Taip ir žmonės. Sakoma, kad myli kitą žmogų už tai, kiek gero jam esi atidavęs, o nekenti už tavo paties padarytą blogį. Taigi nieko bendra su tuo geras tas žmogus ar blogas – tik mūsų pačių „įdirbis“ turi reikšmės. Kuo daugiau ir kuo ilgiau „investuojame“, tuo labiau prisirišame.
„Nieko keisto, – sakau sau, – principas pagal sanpaulijas.“ Ir einu pasiimti miniatiūrinio laistytuvo – juk  šitų lepūnių lapai tokie jautrūs, nevalia jų sušlapinti. Tik patį gruntą reikia sudrėkinti – pamažu, atsargiai ir po nedaug…