Parkelis

Prieš daugelį metų teko pavakaroti studentų medikų būryje. Po gero pusvalandžio galvojau, kaip greičiau atsiprašyti ar nepastebėtai išsmukti. Nors ir domėjausi medicina, būsimųjų gydytojų bendravimas man buvo pernelyg sudėtingas: profesorius pasakė tą, docentas – aną, žarnos buvo susisukusios, kraujavimą sunkiai pavyko sustabdyti, prozektoriume papuolė dėkingas miokardo atvejis… „Gal dar užkandžių? Ne? Tai gal ženšenio, parvežto iš Tolimųjų Rytų, spiritinio antpilo? Nes atrodote kažkokia išblyškusi…“

Savo tragikomišką viešnagę prisiminiau neseniai, kai vakarėlyje susirinko dvi „komandos“: senieji mažeikiškiai ir atvykėliai. Pastariesiems tikriausiai buvo nuobodu klausytis ir žiūrėti, kaip sublizga akys, kuriam nors iš senbuvių priminus, kur anksčiau prekiauta „Tuzikais“, kur – baldais, kur stovėdavo Olės ledų vežimėlis, o kur – giros ar alaus statinaitė… Vardai, pavardės, būdo bruožai, nuotykiai, susiję su tais žmonėmis, kurių daugelio nebepažintume ar jau išvis nebelemta sutikti, seni namai, takai, svarbūs įvykiai… Viskas tą vakarą buvo aktualu, nes mes lyg už rankų susikibę vaikai persikėlėme į septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir vaikščiojome po senuosius Mažeikius.
Sugrįžome ir į senąjį parką – nes beveik visi gyvenome šalia jo, šioje žaliojoje zonoje (kaip dabar madinga vadinti) vykdavo ir oficialios pramogos, ir tos, kurias patys susigalvodavome.
Žiemos vakarais iš parko sklisdavo muzika, kviečianti mažeikiškius į čiuožyklą. Ją išliedavo ir aptverdavo tvora, pakabindavo garsiakalbį ir uždėdavo plokštelę. Kažkas dar prisiminė, kas vadovavo visoms pramogoms: „Sašinis, rodos, jo vardas buvo Sašinis…“
Baltas ir orus Maksimas Gorkis priekaištingai žvelgdavo į mus, pabėgusius iš pamokų. Kur geriausia pasislėpti nuo akylo aštuonmetės mokyklos direktorės ar kito mokytojo žvilgsnio? Parke.
Ir mūsų tėvus pasitikdavo bei išlydėdavo tas pats paminklas, kai jie gražų vasaros vakarą nutardavo valandą kitą praleisti parko pavėsinėje, išgerti vyno ir pašokti. Kažkieno tėvai tikriausiai dar prisimena tų pasimatymų skonį ir bufetininkę baltu krakmolytu galvos papuošalu, kuris visiškai neatitiko sanitarinės paskirties, bet švietė lyg diadema.
Kai mes paaugome ir galėjome eiti į pasimatymus, senosios apvalios pavėsinės su pinučių sienele jau nebebuvo. Ją prisimenu kaip vaikystės žaidimų aikštelę – ypač rudenį, kai stalus ir kėdes kažkur išgabendavo, o mes galėdavom ten siausti. Arba žaisti namus. O gal net ir beveik tikrą bufetą. Suprantama, be vyno ir be muzikantų…
Mūsų pasimatymų vieta jau buvo kita. Vasaros teatras, kurį vėliau imta pravardžiuoti dramblio būda. Oho, kiek žmonių surinkdavo šita būda, kai atvažiuodavo koks nors vokalinis instrumentinis ansamblis!.. Keista, bet ten groję, dainavę atlikėjai ir dabar dar groja bei dainuoja kitose scenose, o Būdos jau nebėra… Dar kažkas sako, kad žmogaus gyvenimas – pats trumpiausias, šiek tiek ilgesnis už pasakų drugio, šokančio tik vieną vasarą. Vieną savo jaunystės teatrą mes absoliučiai pragyvenome, o kito teatro scenoje dabar apžiūrinėjame lenkiškus miegamuosius…
Dar prisimenu, kaip į Mažeikius atvažiavo kilnojamasis zoologijos sodas ir vėlai vakare įtempęs ausis galėjai girdėti, kaip parke riaumoja plėšrūnai. Tomis dienomis sirgau, bet tėtis, neatsilaikęs prieš iškalbingus žvilgsnius ir atodūsius, nusivedė į žvėryną. Paskui – į šalia esančią ligoninę, pas gydytoją.
O prisimenate laiptus žemyn į ligoninės pusrūsį, kuriame nedidukas senyvas žmogelis laukdavo mūsų, ateinančių su atkištu pirštu – duoti lašą kraujo?
O spurgas aštuonmetės valgykloje? O žaidimus parko krepšinio aikštelėje? O vėliau ten įsikūrusį atrakcionų parką? Kiek daug visko buvo ir jau nebėra. Tik a la grafiti papuošta Šatrijos Ragana lyg niekuo nesistebėdama žiūri, kaip mes vedžiojame savo vaikus, o kai kas – ir vaikaičius. Paminklams neskauda.
Kartais atrodo, kad ir mes elgiamės taip, lyg niekada dėl nieko neskaudėtų.
Arba mokame užmiršti, apsimesti, nusigręžti. Priskirti viską natūraliems laiko pokyčiams.
O gal paprasčiausiai esame patys save suklaidinę ar kitų suklaidinti?
(Dabar reikėtų grakščiai pasukti kalbą apie URBAN lėšas.) Tiek to. Savaitgalį ilsėkimės nuo darbų ir nuo milijonų… Nebent susitiktume prisiminti senus laikus ir ką nors gero sugalvoti ateičiai.
AUDRONĖ