Patarimas

Pamokančios istorijos. Patarimai, kaip gyventi, kuo vadovautis, kaip žvelgti į mus supantį pasaulį ir žmones… Skaitote tokius dalykus? Internetu gaunate laiškus, kuriuose su humoru ar rimtai pateiktos šių dienų aktualijos arba labai rimti dalykai. Kartais išversti iš užsienio kalbų, kartais – sukurti šalia mūsų esančių žmonių.

Interneto folkloras – taip aš jį vadinu – labai įdomus. Bent jau parodo, kiek daug aplink kūrybingų asmenybių. O gavęs tokį laiškelį susimąstai ir apie jį pasiuntusį žmogų – kodėl jam tai pasirodė aktualu, įdomu arba juokinga.
Tuos, kurie man labiausiai patiko, išsaugau.
Šiandien ilgai blaškiausi po savąjį kompiuterį, kad susižvejočiau vieną seną laišką. Kodėl būtent jį? Todėl, kad vidinė būsena ir nuotaika liepė jį prisiminti. Atmintis neapvylė. Radau.
Supratau, kad tekstas išverstas iš anglų kalbos, tikėtina – sukurtas Amerikoje.
Aprašomos mama ir duktė, vasaros dieną sėdinčios verandoje ir geriančios šaltą arbatą. Neseniai ištekėjusi duktė lankė savo motiną, kalbėjosi apie vedybas, įsipareigojimus. Garbaus amžiaus mama, išklausiusi dukros – planų, lūkesčių, pamačiusi jos didelę meilę ir dideles viltis, pasakė: „Mieloji, tik nepamiršk savo draugių. Kuo vyresnė tu būsi, tuo svarbesnės jos taps. Nesvarbu, kiek stipriai mylėsi savo vyrą ar vaikus, tau vis tiek reikės draugių. Nepamiršk lankytis su jomis pamėgtose vietose dabar ir po to, veikti su jomis tai, ką buvote pamėgusios. Tau reikės kitų moterų draugijos. Moterims visada reikia“.
Jaunoji moteris paprieštaravo: ji ištekėjusi, ji jauna subrendusi moteris, o ne mergaitė, kuriai reikia draugių. Ji puikiai sutaria su vyru, turės šeimą, gyvenimas bus visavertis. O laiko kitiems liks vis mažiau…
Mama tik nusišypsojo.
Bėgo metai. Sulaukusi penkiasdešimties dukra jau žinojo, kad gyvenimas būna visoks. Tą patį, ką kažkada išgirdo iš motinos, ji pasakė savo dukroms. Tik pateikė daugiau argumentų, pagrįstų asmenine patirtimi. Kažkada įsiklausiusi į mamos žodžius dabar ji tikrai žinojo, kad:
Draugės pasaugo mūsų vaikus ir paslaptis.
Draugės juokiasi kartu ir tam nereikia ypatingo preteksto.
Draugės duoda patarimų, kartais mes juos priimame, kartais ne.
Draugės ne visada sako, kad esi teisi, bet paprastai tai daro sąžiningai.
Draugės ne visada pritaria tavo pasirinkimams, bet jos vis tiek tave myli.
Draugės padeda surinkti likučius, ko nors netekus.
Draugės išklauso, kai vaikai užgauna širdį.
Draugės išklauso, kai prarandi darbą ar brangų žmogų.
Draugės yra ir dukros, ir seserys, ir kitos gentainės.
Pamokymų autorė istoriją užbaigė apibendrindama:
„Laikas praeina. Gyvenimas įvyksta. Atstumai išskiria. Vaikai užauga. Karjeros baigiasi. Darbai ateina ir nueina. Bet draugės yra čia, nesvarbu, kiek mylių tarp jūsų.
Kai reikės pereiti tą vienišą slėnį, tu turėsi tai padaryti viena. Bet slėnio pakraštyje stovės mūsų draugės, kurios mus stebi ir laukia ištiesusios rankas. Kartais jos netgi sulaužo taisykles ir pradeda eiti šalia mūsų.
Pasaulis būtų kitoks, be jų ir aš būčiau kitokia.
Kai mes pradedame šį nuotykį, vadinamą moteryste, mes neturime supratimo, kiek neįtikėtino džiaugsmo ir nuoskaudų mūsų laukia. Mes nežinome ir to, kiek reikės mūsų draugystės. Jos reikia kasdien, jos vis dar reikia. Draugaukime…“
Sunku ką nors pridurti prie šito teksto. Nebent tai, kad pakankamai didelį slėnį perėjusios mamos neklysta. O svarbiausia – nenori blogo savo vaikams.
Jei jie girdi, yra vienu žingsneliu arčiau laimės ir pilnatvės. Jei ne – ką gi, visko tenka mokytis patiems.
AUDRONĖ