Perpetuum mobile

Jau antrą savaitę gyvenu be įprastos informacijos iš aplinkinio pasaulio. Mat laikausi ne taip seniai sau duoto žodžio – per atostogas šalia neturi būti nieko, susijusio su darbu. Kaip jaučiuosi, neskaitydama laikraščių, nežiūrėdama televizoriaus, net neliežuvaudama apie rajono ar platesnių vandenų aktualijas? Nieko, esu gyva. Ir net patenkinta – nieko nežinau nei apie naujus mokesčius, nei apie senus kriminalus… Gyvenimas toks, kokį matau pro langą: nelabai sudėtingas, judrus, vis dar purvinas po žiemos, su vis ilgiau šioje žemėje pasiliekančia šviesa ir trumpėjančia naktimi… Visiškai sveikas būdas – išjungti vienos srities smegenėles ir įjungti kitas. Juk dar daugiau nei prieš pusę amžiaus garsus anglų politikas savo rinkėjams patarė pusryčiaujant neskaityti laikraščių – pasaugoti skrandį nuo blogų naujienų. O gal paprasčiausiai nesiblaškyti – daryti tik tai, ką darai.
Deja, deja, nors ir gyvenu neįprastu ritmu, nuo Barbės Devyndarbės lemties vis tiek nepavyksta išsisukti. Bet gal tai ir yra teisinga – beveik neturėti laisvo laiko, tik rikiuoti darbus: jau nuveiktus dėti į džiuginančią krūvelę, o potencialiems priskirti eilės numerius ir priėmimo valandas… Kai draugė pasiguodė, jog jai neva prasideda pavasarinė depresija, nelabai humaniškai pagalvojau: kaip gerai, kad bent šią akimirką manęs nekamuoja egzistenciniai klausimai – jiems paprasčiausiai nebelieka laiko.
Dar vienas pastebėjimas: per tą laikotarpį spėjau sulaukti ir pro duris išlydėti jubiliejų, kurį visi kažkodėl vadina auksiniu. Galiu pasidalyti guodžiančia patirtimi – kai kitą rytą po gimtadienio pabudau ir ištyriau save bei aplinką, konstatavau: viskas liko kaip buvę. Niekas nepasikeitė. Taigi nebijokime kalendoriaus, bijokime savęs. Tik mes patys sau galime paskelbti lemtingą nuosprendį arba išteisinti, visa kita – tik aplinkos, kuri gali būti draugiška arba blogai nusiteikusi, fragmentai.
Tiesa, pradeda erzinti jau nusidėvėję štampai apie amžinai jauną širdį ar metus, pralėkusius gražiai. Reikia galvoti apie tai, ką turi ir nori padaryti, o ne apie tai, kas galėtų tapti kliūtimis. Nors labai skeptiškai žiūriu į bet kokią psichologinę pagalbą siūlančias populiarias knygas, jose kiekvienas galime pasitikrinti (ne atrasti, o būtent pasitikrinti) nuosavos patirties išgyventas ir nugludintas tiesas. Ir tikrai – pozityvizmas kuria aplink mus atitinkamą lauką, kuris tarsi saugo nuo blogų dalykų, o neigiamo požiūrio į save ir gyvenimą jungiklis viską apverčia aukštyn kojomis. Imi tikėti tomis bėdomis ir negandomis, nemalonumais, kurie jau buvo, ir tais, kurie dar tik laukia savo eilės. Patiki – ir kaip magnetas pradedi traukti negatyvą. Spūstelėti tą svirtelę, kuri iš blogo permestų mus į gera, nepaprastai sunku, daug sudėtingiau nei leisti sugadinti pakilią nuotaiką. Tai štai kokia amžina technologija – kaip pagalvosi, taip ir nutiks.
Šventės, matyt, mums ir dovanotos tam, kad peršoktume iš negatyvo ar abejingumo būsenos į pozityvą. Gaila, kad jos dažniausiai būna triukšmingos ir perdėtai pakilios, nes išsisklaidžius tiems butaforiniams kerams, apima nevalingas liūdesys: štai viskas ir baigėsi…
Šią savaitę taip gausu didelių ir mažų sukakčių, kad net baugu – kaip reikės priprasti prie paprastų dienų, savaičių mėnesių. Tą pakylėjimą, džiugesį turėtų pajusti ir didelės Mažeikių gamyklos, ir mūsų laikraščio žmonės, ir net mažos asmeniškos sukakties kaltininkai.
Nes faktas, kad mes vis daugiau metų esame ant šios žemės, dirbame, bendraujame, sugebame būti naudingi ir reikalingi, suburiame mus mylinčius ir vertinančius žmones – yra pati didžiausia dovana. Nesvarbu, kas esi – didžiulė įmonė ar eilinis gyventojas. Ir tai, patikėkite manimi, niekur nedingsta. Tad išgyvenkime pakilimą, o po to jokiu būdu nesileiskime žemyn – stačiąja mūsų nuotaikų ir vilčių nuokalne.
Kas baigėsi, mielieji? Niekas nesibaigė, viskas tęsiasi. Ir viskas turėtų judėti į gera!
AUDRONĖ