Princai ir princesės ant „kompų“ Nr. 2

Po tokio fiasko, kurį patyriau pirmą kartą, ilgai nesiryžau ieškoti naujos supermergaitės. Tačiau kažkur viduje vis kirbėjo, kad negali visos merginos būti baidyklės, gražinančios save photoshop‘u. Žinoma, kad negali. Viena karviškos išvaizdos mergelė negali atspindėti viso pasaulio. Papasakojau draugui apie pažintį, šis, lošdamas tą patį G.T.A, žvengė gerą valandą taip, kad sugebėjo nusivožti nuo kėdės. Apsiašarojęs nuo juoko staiga surimtėjo ir pakvietęs mane prie kompo parodė vienos merginos profilį. Nerealų vaizdą palydėjo žodžiais: „Šita tai gera“ ir davė lapelį su jos telefono numeriu.
Aišku, įtarimą kėlė tai, ko jis čia toks geras, jei gera – tai gal pats pasilaikytų? Bet jis tik nusivaipė ir sako: „Man tokiems santykiams dar per anksti, aš dar nepasiruošęs palikti G.T.A.“
Draugelis šoko prie ausinių, aš – prie naujos pažinties.
Į sms ji netruko atrašyti, pasirodo, kaip tik gydosi išsiskyrimo žaizdas… Tai ką? Man reikės būti kunigu ir guodėju? Tokiems santykiams aš tikrai nepasirengęs, bet panelė patikino, kad viskas pamiršta, ji vis dar laukia tikrojo JO, o gal net manęs. Mhhhh… Širdis į kulnus, kai tokius žodžius sako tikrai nebloga mergytė. Man norėjosi greičiau susitikti, jai norėjosi sužinoti, kas mano tėvai. Nežinau kodėl, bet ėmiau ir sumelavau, pasakiau, kad tėvas turi logistikos įmonę (iš tikrųjų –  dirba vairuotoju), o mama – namų šeimininkė (na, galim tai sau leisti…).
Išsiaiškinusi mano socialinę padėtį (ups, iš tikrųjų feikinę), mergina ėmė veržtis į pasimatymą. Kračiausi iš jaudulio, negalėjau patikėti savo laime. O kai susitikome… Patikėkit manim, Robert‘as Pattinson‘as nepasigėdytų su tokia pereiti raudonu kilimu, kur jau ten aš! Jausmai liepsnojo, ji buvo tobula – graži, maloni, protinga. O draugelis, toliau pliekdamas G.T.A., vis gudriai prisimerkęs klausinėjo: „Nu, kaip?“ Ehm… Gerai…
Viskas kaip ir gerai, jei ne stebuklingai pradėjusios tuštėti mano santaupos, sukauptos per kelerius metus.
Lyg apakęs bulius vykdžiau visas jos užgaidas, kurios neapsiribojo vien tik nuėjimu į kavinę ar kiną. Eidavome ir į kosmetikos, drabužių parduotuves.
„Mažiukai, myliu, myliu!“ – gavusi naujausią tušą apsikabinusi šaukdavo, o aš laidodavau gitaros stygas. Krikšto tėvas buvo davęs pinigų joms nusipirkt.
„Mažiukai, tu geriausias“ – šnibždėdavo pasimatavusi naują labai jai prie nagų spalvos tinkančią rankinę, o aš atsisveikindavau su striuke, kuriai pinigų „išrašė“ močiutė.
Pradėjau jaustis esąs avinėlis. Na, tas, kuris pasipurtydavo ir pinigėliai pradėdavo birti. Deja, pinigėliai iš manęs byrėti nelimituotai nebegalėjo. Iš dienos pietums gautų dienpinigių jau nebegalėjau pritaupyti, santaupos kažkaip išgaravo, striukės ir gitaros stygų nebenusipirkau.
Ir atėjo ta diena, kai jai žiūrint į mane meiliomis meiliomis akytėmis, turėjau išversti tuščias kišenes ir pasakyti, kad ne, nebegaliu jos nudžiuginti nauja skarele, kuri kaip tik tinka prie jos naujų lūpdažių (sudie paskutiniams litams, gautiems iš mamos, kad pasipildyčiau telefono sąskaitą). Jausmų krizė netruko ateiti, o dar kai pasisakiau, kad iš tikrųjų mano tėtis vairuotojas, o mama – namų šeimininkė, bet tik todėl, kad sunkiai serga… Žodžiu, griuvo viskas kaip kortų namelis. Tik keista, skaudu dėl to jau nebebuvo, skaudu buvo dėl nenusipirktos striukės, gitaros stygų, nepapildytos telefono sąskaitos. Jaučiausi avinas, bet jau nebe tas, kuriam purtantis pinigėliai byra, o tas, kurį apakino puiki išvaizda ir meilūs, bet tokie netikri žodžiai. Atrodo, supratau, ką reiškia žodis „barakuda“. Tik nemaniau, kad taip anksti jau galima įgyti tokią, kaip čia pasakius,  „profesiją“, juk mums dar tik šešiolika.
Tai štai – antra taisyklė besižvalgant internete princesės: „Jei radote princesę, neišjunkite sveiko proto, nes ji galbūt tavyje temato avinėlį, kuriam pasipurčius byra pinigėliai“.
Sėkmės. Beje, jei reikia trečios taisyklės… Apsižvalgykite aplink save – gal klasėje, kitame suole, sėdi pati nuostabiausia mergina pasaulyje, o gal ta, su kuria kiekvieną dieną prasilenki laiptinėje. Tereikia nebijoti užkalbinti.
Suprantu, internete tai lyg ir paprasčiau, bet realus gyvenimas visada yra realus ir tik jame yra natūralūs vaizdai, kvapai ir santykiai.

Šarūnas ŽEMAITIS