Dvi ukrainietės moterys, su vaikais įsikūrusios gyvenamojo namo bute, vieną rytą prie jo durų rado „dovaną“ – šiukšlių maišą, pilną įvairių atliekamų šiltų drabužių. Ne, jos niekam nesiskundė, tik nustebo, kas galėjo padėti šią paramą. Apie drabužius, tinkančius gerokai stambesnei moteriai nei mūsų rajono mieste įsikūrusioms karo pabėgėlėms, kurie, be to, baigiantis sezonui lyg ir nebetiktų, man papasakojo giminaitė, draugiškai bendraujanti su atvykėlėmis.
Spalvingo ir kvepiančio šiukšlių maišo turinį jos išrūšiavo drauge. Net rado, kam pritaikyti geresnius drabužius – iš vietinių pažįstamų būrio.
„Suprantu, kad tekstilės konteinerio mūsų mieste nėra. Stebina žmonių požiūris į pagalbą, labdarą, auką“, – nesupratingais tėvynainiais piktinosi mano pašnekovė.
Paguodžiau: ne visi supranta šių sąvokų reikšmę, o nežinantiems, negalvojantiems reikia atleisti. Juk ne kartą yra kalbėta, kad tikra dovana ar auka – ne tai, ko tu pats nenori ar nebenori, o tai, kas miela, ką vis tik gaila būtų atiduoti, jei nenorėtum nudžiuginti kitą žmogų. O nereikalingi daiktai, „perduoti“ tokiu būdu, – tai atliekos, už kurių išvežimą, rūšiavimą turėtume susimokėti patys.
Pastebėjusi, jog būtų gerai, kad tie žodžiai eitų į žmonių ausis ir protus, o ne pro šalį, giminaitė pasakė: turi temą.
Tikrai turiu ir su jumis dalijuosi. Nereikia galvoti, kad išvalydami spintas, kambarius ir išmesdami nereikalingus daiktus elgiamės humaniškai. Nebent savo atžvilgiu – bus daugiau vietos ir gryno oro. Atimti iš kito žmogaus tą malonumą ir priversti jį žingsniuoti iki konteinerio – negražu. O pagalvoti, kad tokiu būdu prisidėjai prie paramos kariaujančiai Ukrainai, – mažų mažiausiai kvaila. Taip svarstant ir tokias „palaikymo“ akcijas rengiant galima net labai negražiai išgarsėti. Tuo labiau mieste, kur gyventojų – ne marios ir dažnas prisimena, kokią striukę ar paltą ilgus metus vilkėjai…
Žodžiu, geriau nerodyti iniciatyvų ir asmeninio aktyvumo, kai apie daiktą mąstai: išmesti lyg ir gaila, o paaukoti bus kilnu.
Pagal dabartinę statistiką, šimtui Mažeikių miesto gyventojų tenka vienas karo pabėgėlis. Jei lygintume rajono demografiją, šimtui tektų šiek tiek mažiau. Ko labiausiai reikia žmonėms, atvykusiems pas mus ir kasdien laukiantiems pranešimo, kad jau galima grįžti namo?
Kaip sakė mano pažįstamos ukrainietės, daiktų reikia nedaug, užtat suvokimas, kokioje situacijoje žmonės atsidūrė, moralinis palaikymas ir bendravimas būtų geriausias vaistas nuo niūrių minčių, kurių niekaip nepavyksta atsikratyti.
O grįžtant prie „padovanoto“ šiukšlių maišo, geriausiai situaciją įvertinti pačiam. Ką pagalvotum, sulaukęs šios aukos, ir kaip pasijustum. Jei prieš darydami tokius plačius mostus pirma įjungtume smegenis… Būtų geriau visiems, nes įpročiai lygioje vietoje neatsiranda, jie auginami ir tobulinami, perduodami iš kartos į kartą… Būtų blogiau tik man.
Šį pirmadienį neturėčiau šiek tiek kurioziškos naujienos, apie kurią galiu pamąstyti drauge su jumis.
Bet vis tiek geriau niekam nešiukšlinkime. Jokiomis prasmėmis.
