Kalendorius pranešė, kad sausio 28-oji – Europos duomenų apsaugos diena. Tai diena, kai kiekvienas turėtume susimąstyti apie tai, kaip apsaugoti nuosavus duomenis, o ne Europos dokumentus. Europa tuo pasirūpins pati, o mumis kol kas nelabai kas rūpinasi.
Štai citata iš oficialaus pranešimo: Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktorius Algirdas Kunčinas tikisi, kad šių metų antrąjį pusmetį Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai bus priimti nauji asmens duomenų apsaugą reglamentuojantys dokumentai. „Per beveik 20 metų iš esmės pasikeitė padėtis, ir asmens duomenys tapo svarbi visuomenės ir žmogaus gyvenimo dalis, ypač vystantis technologijoms. Tenka apgailestauti, kad kartais žmonės nežino, kas naudoja jų duomenis (draudimo kompanijos, bankai, paieškos sistemos, socialiniai tinklai ir kt.)“, – sakė A. Kunčinas.
Prieš kokius tris dešimtmečius sunkiai įsivaizdavome, kad be mūsų pačių dalyvavimo būtų galima įforminti sutartį ir paimti kreditą. Šiandien tai vienas iš būdų, kurį naudoja įvairaus plauko sukčiai. Jiems nereikia nei mūsų veido, nei mūsų parašo – pakanka kelių skaičių kombinacijos, kuri identifikuotų mus pačius banko ar kitoje sistemoje. Ar mes visi buvome pasiruošę tokiems pokyčiams ir tokioms grėsmėms?
Liūdniausia tai, kad niekas neatsakingas už mus, kvailius. Mes vis dar įsitikinę, kad jei tvirtai laikysime piniginę, rakinsime duris ir įtaisysime slapučius automobilyje, nepatirsime jokių netikėtų finansinių praradimų. Yra kitaip. Vien mūsų rajone jau dešimtimis tūkstančių litų skaičiuojami eilinių gyventojų patirti nuostoliai vien dėl to, kad jie asmeninius bankų duomenis patikėjo svetimiems žmonėms. Kalbu ne tik apie sukčių ištuštintas asmenines sąskaitas – kiek mažeikiškių sužinojo, kad yra skolingi greitųjų kreditų bendrovėms, nors patys iš jų negavo nė vieno lito!
Mums vis dar sunku suvokti, kad tikrąjį „aš“ lengva pakeisti skaičių kombinacija. Kad būtina akylai saugoti ne tik grynuosius pinigus, bet ir bet kokius priėjimus prie virtualiųjų. Kad asmens kodas, taip pat ir adresas neturėtų būti dalijami į kairę ir dešinę, visiems, kas tik paprašo. Nes ne visi gali garantuoti mūsų duomenų apsaugą ir atsakyti, jei saugos netinkamai. Visais atvejais netekimai yra mūsų reikalas. O tie, kas turėtų atsakyti už mūsų duomenų saugumą ar bent jau tinkamai mus informuoti, kas gresia, jei jie bus nesaugūs, švilpauja sau ramut ramutėliai. Juk tai ne jų pinigai, ne jų įsipareigojimai…
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pati savo akimis regėjau, kaip sunkmečiu „taupiai“ viena institucija spausdino nelabai svarbius dokumentus – ant kitos jau panaudotų raštų popieriaus pusės. Ir nesvarbu, kad toje kitoje pusėje buvo asmens tapatybės dokumentų kopijos – paso ar kortelės. Jei valstybė būtų priėmusi rimtus įstatymus, reglamentuojančius, kas gresia tokiems „taupuoliams“, galėtume kreiptis į teismą ir įrodyti, kad tai mūsų teisių pažeidimas. Gal kada nors taip ir bus. O kol kas geriau labai atidžiai saugoti savuosius duomenis ir nedalyti jų visiems, kas paprašo.
Štai Talino gyventojai nepatenkinti galimybe nemokamai važinėti viešuoju transportu. Kodėl? Todėl, kad iš jų reikalaujama identifikuotis troleibuse ar autobuse. Kam transporto bendrovei reikia žinoti, kad toks ir toks pilietis tada ir tada važiavo kažkokiu autobusu ar troleibusu? Gal sekami visi sostinėje gyvenantys estai? Ir nors šio projekto įgyvendintojai sako, kad tai tik statistikos reikmės, taliniečiai netiki ir toliau piktinasi.
O mes klusniai rašome savo asmens kodą, tikėdamiesi įsigyti kokios nors krautuvėlės nuolaidų kortelę, pildome neaiškių firmų lankstinukus, norėdami išlošti kokį kiaurasamtį ar firminę nosinaitę. O paskui stebimės – iš kur visokiausios firmos žino mūsų pavardes, vardus, adresus ir telefonus – net durų kodus!
Todėl, kad mes vis dar nesuvokiame, kokia gili prasmė slypi žodžiuose – kas valdo informaciją, valdo pasaulį. Taigi, kas valdo informaciją apie mus, valdo…
Pasitikrinkime sąskaitas – dėl visa ko. Ir pradėkime skaityti sutartis. Kad bent sužinotume, jog už viską, kas su mumis atsitiks, atsakingi mes patys.
